Pranešė mirties datą
G. Vaičekauskui iš tiesų teko tarnautų sovietų armijoje, SSRS jį išsiuntė į Afganistano karą, tačiau tuomet būsimas laidų vedėjas lėktuvų nepilotavo, bet juos remontavo.
„Dirbtinis intelektas jau senokai mūsų gyvenime, su juo tariamasi įvairiausiais klausimais. Tačiau tai, ką jis man išpyškino, mane pribloškė. Esą dar 1981 metais aš žuvau mūšyje. Pirma mintis buvo – o kodėl?“ – stebėjosi G. Vaičekauskas.
Jis prisipažino, kad dirbtinio intelekto pagalba domėjosi žuvusio jo būrio leitenanto šeimos likimu.
„Aš žinojau, kad turėjo žmoną ir vaiką. Nieko apie jo šeimą dirbtinis intelektas negalėjo pasakyti, esą Rusijos kariuomenės archyvai – slapti, viešų duomenų nėra. O kaip žuvo leitenantas Nikolajus Akulovas, kurio šeimos likimu domėjausi, pats žinau. Tai buvo kraupi mirtis“, – pasakojo G. Vaičekauskas.
Sovietų armijos technika ir Afganistano karo metu nepasižymėjo puikia būkle. Lėktuvus remontavo šauktiniai, baigę kelių mėnesių kursus.
„Prieš skrydį reikėdavo patikrinti, kaip dirba variklis, ar nelaša tepalai ir degalai. Po ratais pastačius kelias kaladėles, įjungus variklį ir suintensyvinus jo apsukas, buvo apžiūrima, ar viskas veikia tvarkingai. Mane mano leitenantas buvo pasiuntęs pasnausti. Staiga pažadino vienas karių“, – prisiminė G. Vaičekauskas.
Paaiškėjo, kad vienos lėktuvo apžiūros metu N. Akulovą įtraukė variklis.
„Iš jo nieko neliko, tik kelios rūbų skiautės ir mėsos gabalas“, – pasakojo buvęs žurnalistas. Tačiau labiausiai jį nustebino tai, kad šalia žuvusiųjų Afganistane dirbtinis intelektas pateikė į jo paties žūties datą – 1981 rugpjūčio 3 d.
„Nesupratau. Parašyta, kad lėktuvą numušė mudžahedų zenitinės raketos. Tai jau viskas? Aš jau žuvęs?“ – ironizavo G. Vaičekauskas.
Faktus reikia tikrinti
Sovietų armijos patirtis G. Vaičekauskui įsirėžė ilgam.
„Aš norėjau tarnauti laivyne, bet man pasakė, kad esu per aukštas“, – kikeno G. Vaičekauskas.
Į Afganistaną lietuvis buvo išsiųstas, nors nebuvo komjaunuolis.
„Siuntė tik patikimus. Aš nebuvau tas, lojalusis. Dar klausimas, kaip ten atsidūriau“, – prisiminė vyras.
Armijos patirtį prisiminęs G. Vaičekauskas tikino, kad nuotykis naršant dirbtinio intelekto platybėse buvo gera pamoka.
„Dirbtinis intelektas valdo visus. Bet tai yra pavyzdys, kad viską reikia tikrinti, negali būti jokio aklo pasitikėjimo. Vis dėlto dirbtinis intelektas bent jau gerai skaičiuoja. Aš, pavyzdžiui, atsiėmiau 25 procentus iš Antrosios pakopos pensijų fondo, nes dirbtinis intelektas man įtikinamai įrodė, kad tai padaryti būtent man apsimoka“, – pripažino G. Vaičekauskas.
Prisiminė balso tembrą
G. Vaičekauskas jau dešimt metų nebeveda legendinės laidos „Reidas“, tačiau jo balsą dar daugybė pamena.
„Neseniai važiavau į Kupiškį. Žmona kilusi iš Kupiškio. Prireikė telefono įkrovėjo. Buitinės technikos priedų kioskelyje pardavėjas nusistebėjo, kad mano balsas labai jau panašus į balsą tokio veikėjo, kuris „Reidą“ vedė. Prisipažinau, kad ir esu tas veikėjas. Vadinasi, aš dar tikrai nemiręs“, – juokėsi 64-erių vyras.
Valgykloje – svarbiausi įvykiai
G. Vaičekauskas gimė Kaune, augo Vilniuje, o žurnalistu dirbo Klaipėdoje.
Dabar gyvena Vilniuje, dirba Seimo nario Eugenijaus Gentvilo patarėju.
„Labai svarbu, kam tu dirbi. Patarėjui keliami trys reikalavimai – organizuoti, nepražiopsoti ir parašyti. Aš vaikštau į darbą ir negaminu makaronų. O mums su Eugenijumi nekyla jokių problemų, nes sutampa du dalykai – mūsų humoro jausmas ir biologiniai laikrodžiai. Apie vienuoliktą valandą abu turime ko nors užkąsti. Einame į valgyklą. Dar mes vienas kitam esame įdomūs pašnekovai“, – išpyškino G. Vaičekauskas.
Seimo valgykla – svarbus objektas.
G. Vaičekauskas Seime jau išgarsėjo savo pomėgiu rašyti. Jo feisbuko paskyroje viešinama „Seimo valgyklos kronika“ sulaukė didelio populiarumo.
„Seimo valgyklos kronikų“ veikėjai – Primera Inga, dar vadinama Vyriausiąja Vyriausybės Bestijos drauge, nes su šeima augina baltąjį šveicarų aviganį, vardu Bestija.
Kronikose dažnai minimi Seimo Juozas (gim. 1955 m.), konservų vadas Kas Laurynas, Šaltinė Šaltenytė, Surikata, Raštvedys, Cukinija, buvusi ministrė Sky Gintarė, draugas Gintas, komisaras Saulius, ministrė Šakalyčia, Gabeiža, Pyragėlis, Graudenis, čača Vilija.
Kronikose dar aprašoma, ką bebras ciciliko Kęstučio veidu išrėžė vieno ar kito komiteto posėdžio metu. O štai personažas iš prezidentūros gavo Irzliojo vardą.
„Kai kurie nelabai džiaugiasi apie save skaitydami. Kronikose galima rasti penkis žanrus. Ten yra grotesko, autofikcijos, pamfleto ir ko tik nori“, – patikino G. Vaičekauskas.
Su tais, kurie nesupranta humoro, aš nesišneku.
Cukinija ir 40 meilužių
Seimo užkulisiuose didžiausia intriga verda dėl personažo, gavusio Cukinijos vardą.
„Iš tiesų tai mergina cukinijos veidu. Labai graži. Dabar ji gimdo. Visi laukia, kas bus – berniukas ar mergaitė“, – pasakojo kronikų autorius.
Vienoje istorijoje užsiminta, esą Cukinija galėjo turėti 40 meilužių.
„Visi klausinėjo, kas ta Cukinija. O viena Seimo kanceliarijos merginų priėjo ir tiesiai paklausė. Neva visą tą laiką visi manė, kad tai Viktorija Čmilytė-Nielsen. Gal jie išprotėjo? Viktorija turi keturis didelius sūnus“, – paslapties taip ir neatskleidė G. Vaičekauskas.
O štai ką valgo piliečiai Seime – labai svarbi aplinkybė. Kronikose visada išvardijami tos dienos valgyklos patiekalai ir jų kainos.
Byla dėl M. Gorbačiovo garbės
G. Vaičekauskas nesibaimina aplinkinių nepasitenkinimo.
„Su tais, kurie nesupranta humoro, aš nesišneku. Nelabai man rūpi, jei kas įsižeidžia. Vaikščiojo čia vienas, iš prezidentūros. Nežinau, ko ten įsižeidė. Kai kas pro sukąstus dantis sveikinasi. Supratau: jei būtų galėjęs, į dantis būtų davęs. O socialdemokratė viena taip džiaugėsi, kad aš apie juos rašau. Paklausiau, ar jiems patinka, nes nuolat juos „drožiu“. Išgirdau atsakymą: „O taip, labai patinka“, – stebėjosi G. Vaičekauskas.
Vyras nesibaimina ieškinių dėl garbės ir orumo.
„Jau turėjau vieną baudžiamąją bylą dėl garbės ir orumo. Dėl Michailo Gorbačiovo garbės. Tad dabar jau niekas nebaisu. Parašiau tada Klaipėdos krašto savaitraščiui „Mažoji Lietuva“ po sausio įvykių ir gavau bylą. Bet po to įvykiai klojosi taip, kad man „dzin“ ta byla buvo. O šiaip visiems, kurie man yra grasinę, blogai baigdavosi“, – prisiminė G. Vaičekauskas.
Laikraštyje – sienlaikraštis
Vakar G. Vaičekauskas išleido 150-ąją „Seimo valgyklos kroniką“.
„Neseniai į darbą priimta nauja patarėja klausė, kodėl manęs nėra „Instagrame“? Aš atsakiau, kad ten tik mano kotletai, o aš esu feisbuke. Jaunoji patarėja rėžtelėjo: „Feisbukinė karta“. Oho, galvoju“, – prisipažino G. Vaičekauskas.
Jis prisiminė, kad viename laikraštyje, kuriame kažkada dirbo, buvo pradėjęs leisti redakcijos opozicijos sienlaikraštį.
„Ėmiau rašyti apie tai, kas vyksta negero redakcijoje. Kaip algų mums nemoka. Nors vyriausiasis redaktorius pasielgdavo garbingai: pasiskolindavo pinigų iš vieno redakcijos fotografo ir sumokėdavo. Bet dar tuo metu, kai tik atsisėdau rašyti pirmąjį opozicinį tekstą, toks sarkazmas liejosi, kad net keista. Matyt, nuo tada manyje tai buvo“, – pasakojo G. Vaičekauskas.
Redakcijos lentoje opozicinis leidinys pasirodydavo antradieniais.
„Ir visi puldavo skaityti. O redaktorius priekaištavo, kad laikraščiui tiek energijos neskiriama, kiek opoziciniam leidiniui. Po redakcijos opozicijos tyrimo vienam žmogui teko palikti darbą. Darbuotojas po pietų vis kažkur dingdavo. Išsiaiškinta, kad pavaduotojas, eidamas pareigas, dar buvo įsidarbinęs „Opel“ centre mašinų pardavėju. Nežinau, ką jis dabar veikia, bet tada iš darbo išėjo“, – prisiminė G. Vaičekauskas.
Vyras prisipažino – savitą rašymo stilių jis buvo priverstas keisti po lemtingos pažinties.
„Atvažiavo Romas Sakadolskis ir perlaužė mane kaip žurnalistą. Jis liepdavo rašyti tvarkingai, „amerikoniškai“. Nesuprato mano humoro. O dabartinė karta apskritai nesupranta, kas yra rimtas humoras“, – akcentavo G. Vaičekauskas.
Jaučiasi esąs kosmopolitas
Kiekvieną dieną rašydamas Seimo valgyklos kronikas G. Vaičekauskas pripažįsta – tai yra įtemptas ir rimtas darbas.
„Jei savyje neturi kažko tokio, su humoru nepavyks parašyti. O toks rašymas vargina. Vienu metu jau buvau tiek pervargęs, kad su žmona pradėjau nesusišnekėti namuose. Ėmiau mažinti kronikų skaičių“, – prisipažino G. Vaičekauskas.
Vyras tikino esąs kosmopolitas.
„Aš nesu vilnietis, aš esu lietuvis, registruotas Vilniuje, ir moku mokesčius Vilniuje. Bet tik tiek. Nežinau, kas tie vilniečiai yra. Lapkričio 1-ąją čia nieko nebūna. O jei tuščiame mieste ką nors sutiksi, reikia kabėti lenkiškai. Pataikysi tikrai“, – pastebėjo G. Vaičekauskas.
(be temos)
(be temos)
(be temos)