„Volga“ – mobili klaipėdiečio jaunystės svajonė

Klaipėdietis Jonas Vyšniauskas turi aistrą seniems automobiliams, iš kurių mėgstamiausia – kadaise prestižinė sovietinė „Volga“. Jos sutvarkymui kolekcininkas negailėjo nei laiko, nei pinigų, nei sveikatos. Ir šiandien gali drąsiai teigti, kad mašina lygiai tokia, kokia buvo daugiau nei prieš pusę amžiaus, kai išriedėjo iš gamyklos.

Senienos teikia džiaugsmą

J.Vyšniauskas, šmaikščiai prisistatantis pensininku (žinomam uostamiesčio sunkiaatlečių treneriui Bronislavui Vyšniauskui – ne giminė, tik bendrapavardis, tačiau su jo broliu, taip pat Jonu, bičiuliaujasi nuo jaunystės), turi aistrą motociklams ir seniems automobiliams.

Klaipėdiečio pasididžiavimas – GAZ-21 „Volga“, kuriai jau 54-eri.

Ši sovietinių vidurinės klasės lengvųjų automobilių serija 1956–1970 m. buvo gaminama M.Gorkio automobilių gamykloje (dėl to ir pavadinimas GAZ).

Iš viso buvo pagaminta 639 478 vienetai „Volgų“.

Vieną jų J.Vyšniauskas išsaugojo, suremontavo. Šia mašina ir atrieda į miesto šventes ar įvairius senovinių automobilių renginius.

Šios „Volgos“ valstybinis numeris kitoks nei įprastų mašinų. Raidė „H“ arba „History“ reiškia, kad mašina yra senovinė.

Pirmieji du skaičiai žymi automobilio pagaminimo metus, o paskutinieji – kelinta Lietuvoje tokia mašina buvo registruota.

„Kai registravau, ji buvo 14-ta, dabar jau gal yra kokia 25-ta. Ir techninė apžiūra tokioms mašinoms yra kitokia nei įprastoms. Ji būna tik vizuali ir kas penkerius metus“, – pasakojo J.Vyšniauskas.

Autentiškumas: anot „Volgos“ savininko J.Vyšniausko, visos automobilio detalės yra originalios, net mažiausi varžteliai – rusiški, tačiau yra keli nedideli patobulinimai. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

Generoliškas automobilis

GAZ-21 „Volga“ buvo laikoma prestižiniu sovietiniu automobiliu.

Tai buvo prabangiausia, toli gražu ne kiekvienam paprastam Sovietų Sąjungos gyventojui įperkama mašina.

Šiuo automobiliu važinėdavo nomenklatūrininkai, jis būdavo skiriamas kolūkių pirmininkams, gamyklų vadovams, partiniams veikėjams, kosmonautams, kitiems „ypač nusipelniusiems tarybinei liaudžiai“.

Be to, „Volga“ tapo pagrindiniu tarnybiniu automobiliu – ji būdavo skiriama taksi, milicijai, greitajai medicinos pagalbai, dujų avarinei tarnybai, oro uostams, KGB ir kariškiams.

Juk kiekvienas daiktas, kurį naudoji buityje, turi būti malonus ir kelti gerus prisiminimus, sentimentus, kas tai bebūtų – dviratis ar mašina.

Tarnaudamas tarybinėje armijoje, J.Vyšniauskas kaip tik ir vairavo „Volgą“, Rygoje vežiodavo generolą pavarde Deičiuk, vardo ir tėvavardžio nepamena.

„Seni laikai, 50 metų jau praėjo. Karinė komendantūra tada buvo Latvių gatvėje, netoli centrinio Rygos turgaus. Ten turėjome keliolika 21-ų „Volgų“, vieną jų vairavau aš. Ji buvo pilkšvos spalvos. Automobilių balta spalva būna dvejopa – pieno ir plieno atspalvio. Ta „Volga“, kuria vežiojau generolą, buvo tamsesnė, dar pilkesnio atspalvio. Pas mus dar buvo vienintelė 24-a „Volga“, tamsiai ruda, 1971 m. gamybos, ja tuomet buvo vežiojamas Pabaltijo apygardos vadas, generolas Govorovas“, – pasakojo J.Vyšniauskas.

Klaipėdietis teigė, kad buvo viena „Volga“ komendantūroje, kuriai vis keisdavo civilinius numerius. Ja važinėjo KGB darbuotojai.

„Jei milicija tuos stabdydavo, jie beveik niekada nestodavo, nors ir mes nestodavome, jei sukeldavome kokį nors kelių eismo pažeidimą. Milicija tik užsirašydavo automobilio numerius, bet tuo viskas ir baigdavosi“, – šypsojosi J.Vyšniauskas.

Nostalgija paėmė viršų

Paskui, jau po tarnybos, grįžęs į namus, J.Vyšniauskas „Volga“ vežiodavo autotransporto įmonės viršininką Juozą Tuziką.

„Kai susituokiau, tie važinėjimai baigėsi, žmona sakė, kad imčiausi rimtesnio darbo“, – juokėsi klaipėdietis.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Vis dėlto „Volgai“ liko jaunystės nostalgija, kurios neištrynė metai, nesuviliojo ir galimybės įsigyti kokį nors egzotiškesnį vakarietišką senovinį automobilį, norėjosi būtent „Volgos“.

„Kam man amerikietiška mašina reikalinga? Aš su tuo neturėjau nieko bendra. Tuos automobilius labai gerai žinau, bet jie man nekelia jokio susidomėjimo. Juk kiekvienas daiktas, kurį naudoji buityje, turi būti malonus ir kelti gerus prisiminimus, sentimentus, kas tai bebūtų – dviratis ar mašina“, – savo gyvenimo filosofiją dėstė J.Vyšniauskas.

Ir svajonei buvo lemta išsipildyti prieš 13 metų, kai 2008-ųjų pavasarį Jonas Vilkaviškio rajone iš suvalkiečio, kuris buvo pirmasis ir vienintelis tos išsvajotosios „Volgos“ savininkas, įsigijo 1967 m. gamybos gražuolę.

Kaip savo GAZ-21 „metrikoje“ įrašė J.Vyšniauskas, „su „Volga“ toli į kitas respublikas nebuvo važiuota. Tolimiausios kelionės – į pajūrį, į Klaipėdą, Palangą ir Vilnių“.

Diagnozė ir gydymas

Vis dėlto naujojo „Volgos“ savininko laukė ilgas ir kantrus darbas, kad ši kadaise prestižinė mašina virstų tokia, kaip ką tik išleista iš gamyklos.

Humoro jausmo ir, kaip paaiškėjo, rašymo talento nestokojantis klaipėdietis vėliau sukūrė savotišką savo „Volgos“ dienoraštį, kuriame atsispindi ir visų remontų pradžia dar Vilkaviškyje meistrų dirbtuvėse.

„Nustatyta diagnozė: („Volga“ – A.D.) pavargusi, išsekusi, kraujas virtęs vandeniu, šaltas, tylus variklis, be veidrodėlio, vidaus skyriaus šildymo mechanizmas negyvas. Sukeliame priverstinę, ilgalaikę komą“, – užrašė J.Vyšniauskas.

Toliau klaipėdietis rašė, kad brigada dirba pamainomis, esą vaizdu stebisi kaimynai, giminės ir draugai.

„Viso personalo pastangomis vieną gražią naktį pritvirtinamos priekinės ir galinės kojos, ir jos ima suktis. Už „Volgą“, vyrai!“ – įrašė J.Vyšniauskas.

Po to „gauta sveiko jauno donoro širdis (variklis), o kai po „elektros šoko“ mechanizmai atgijo, džiaugsmas buvo nenusakomas.

„Komisijos sprendimas: perkelti tolimesniam reabilitacijos etapui į Lietuvos pajūrį, pas pensininką mecenatą J.Vyšniauską. Jis pažada nuolat prižiūrėti, skirti visišką išlaikymą, apgyvendinimą, aprūpinti meile ir pagarba iki gyvenimo pabaigos. Nutartis galutinė ir neskundžiama“, – „Volgos“ metrikoje konstatavo klaipėdietis.

Paklaustas, kurgi dabar laiko savo svajonių mašiną, J.Vyšniauskas juokdamasis pašmaikštavo: „Žinoma, miegamajame, prie lovos.“

Originalūs – net varžteliai

J.Vyšniauskas rodo į sėdynių gobeleną.

Neslepia, kainavo apie tūkstantį eurų, bet gobeleno raštas – originalus, būtent toks, kaip tų „Volgų“, kurios išvažiuodavo iš gamyklos prieš daugiau nei 50 metų.

Tokį gobeleną dabar audžia vienintelė moteris Maskvoje. Klaipėdietis teigė, jog ilgai teko ieškoti audinio sėdynėms, bet rado.

„Šitą „Volgą“ restauravau 10 metų. Kiek kainavo? Įvertinkime 10 metų žmogaus darbą. Sunku tai įvertinti. Aišku, dirbau ne vienas, ne viską pats galėjau padaryti. Kalbant apie detales, jos yra gana brangios. Visos detalės yra originalios, net mažiausi varžteliai yra rusiški. Siekiau „Volgą“ atstatyti tokią, kaip buvo. Todėl tokių „Volgų“, kaip mano, nenoriu girtis, bet Lietuvoje yra viena kita“, – tvirtino J.Vyšniauskas.

Klaipėdietis pasakojo apie prieš kelerius metus vykusią kelionę į Kaliningradą, kur buvo surengta senų automobilių mėgėjų šventė.

„Taigi iš 96 „Volgų“ mano laimėjo auksą. Komisija buvo labai kompetentinga. Apžiūrėjo ir įvertino. Šioje mašinoje yra du dalykai „tiuninginiai“, kurie matomi. Trečias yra paslėptas, tai – tokia posūkio pypynė. Pirmiausia, gale ant duslintuvo uždėta letenėlė. Čia dėl grožio, o turėtų būti tik vamzdis. Ir dar vienas patobulinimas – veidrodėlis su lempute, o daugiau – viskas 100 procentų originalu, kaip fabrike pagaminta“, – tikino klaipėdietis.

J.Vyšniauskas teigė neseniai perdavęs savo brangenybę į patikimas rankas: „Mano žentas Andrius dabar yra „Volgos“ savininkas ir vairuotojas.“

Tokios „Volgos“ anksčiau buvo net eksportuotos į daugelį šalių – Vakarų bei Pietų Europą, Artimuosius Rytus.

Dabar GAZ-21 yra populiarus automobilių kolekcininkų objektas, taip pat ir Lietuvoje, nors čia jų ne itin daug teliko.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Diližanas

Diližanas portretas
Šaunuolis žmogelis....

Rrt

Rrt portretas
Bent jau briedi nuimtu jai i autntika pretenduoja,nors kas nezin tai pofig

Fui

Fui portretas
Vatospaudos naujienos
VISI KOMENTARAI 14

Galerijos

Daugiau straipsnių