Valstybinės kalbos darkytojams – laisvė

Slepiasi po anonimo kauke

Kyla klausimas, ar rašymas su klaidomis ir prastai parašytų tekstų skaitymas nenaikina ne tik kalbos prestižo, bet ir apskritai valstybinės lietuvių kalbos?

Feisbuke beveik nėra įrašų be komentarų. Komentuoja įvairaus amžiaus žmonės, dažnai ne tik išreiškiantys nuomonę, bet ir nesigėdijantys įžeisti kitus.

Dauguma komentarų, ypač parašytų po anonimo kauke, – su visokiomis klaidomis.

„Paliestu mano vaika koks issigimelis, sedetciau, bet zinotciau uz ka“, – po straipsniu komentavo viena skaitytoja.

„Jau ir neliko kam reikia vazuot vergaut. Lietuvoje prisitaikem gyvent, galim daug geriau gyvent nei Vokietyne ir daugiau galimybiu sukciaut, mokesciu nemoket ir kysius imt ir nereik tos emigracijos“, – nuomonę reiškė internautas.

Rašo taip, kaip šneka

Ar kas nors tikrina komentarus, įrašus, pranešimus socialiniuose tinkluose?

Anot Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Bendrojo skyriaus vedėjos Aurelijos Dvylytės, socialiniai tinklai, tokie kaip feisbukas, nėra prižiūrimi kalbos inspektorių, tad darkyti kalbą ten tarsi leidžiama.

„Socialiniai tinklai yra ta erdvė, kur kiekvienas gali laisvai reikštis, ji nėra tikrinama, prižiūrima kalbos požiūriu. Lietuviškų socialinių tinklų kalbos kokybė nelabai kuo skiriasi nuo kitomis kalbomis kuriamų socialinių tinklų kokybės, jie rašomi šnekamąja, žargonine kalba, rašoma spontaniškai, daug, reaguojama greitai, todėl daug korektūros ir kitų klaidų. Bet ten ir nesitikima suredaguotų tekstų“, – pasakojo A. Dvylytė.

Socialiniai tinklai, pasak jos, nėra priežastis, dėl kurios nyktų lietuvių ar kuri kita kalba.

Nepastebėjo: reklamose būna klaidų – žodžiai su dalelyte „vis“ rašomi atskirai. „Klaipėdos“ skaitytojos nuotr.

Pasitaiko visko

Klaipėdos savivaldybės vyriausioji kalbos tvarkytoja Asta Chrustaliova tikino, kad socialiniams tinklams būdingas neoficialus, paprastas, netgi emocingas bendravimas.

O kaip juose reiškiamos mintys, priklauso nuo išsilavinimo, amžiaus, gyvenamosios vietos, socialinės padėties, auditorijos, su kuria diskutuojama, požiūrio į kalbą ir kitų aspektų.

„Pasisakymas socialiniuose tinkluose – greitas nuomonės pareiškimo būdas. Žinutės dažnai būna spontaniškos, emocingos, paskelbtos net neperskaičius. Todėl pasitaiko visko – stiliaus, logikos, skyrybos, rašybos ir kt. klaidų, anglicizmų ir pan. Tačiau manau, kad jei žmogus išmano kalbos dalykus, gerbia savo kalbą, yra išsilavinęs, tuomet ir socialiniuose tinkluose mintis reikš taisyklinga kalba“, – tvirtino specialistė.

Atėjo laikai, kada visi rašo, bet ne visi skaito.

Konfliktai – dėl ženklų

Anot A. Chrustaliovos, kai kurie internautai konfliktuoja dėl diakritinių ženklų.

„Esu pastebėjusi, kad socialiniuose tinkluose, atsiliepimuose dalyviai priekaištauja vieni kitiems dėl kalbos klaidų, nededamų diakritinių ženklų ir t. t. Tad galima daryti išvadą – žmonės nėra abejingi kalbai, nori, kad ji būtų taisyklinga. Vertindama socialinių tinklų kalbą, negalėčiau pasakyti, kad kalba nyksta“, – svarstė pašnekovė.

Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka pažymėjo, kad bendras raštingumo sumažėjimas viešojoje erdvėje tikrai yra, tačiau tam yra paaiškinimų.

„Visų pirma, atėjo laikai, kada visi rašo, bet ne visi skaito. Skirtumas nuo to, kas buvo prieš keliasdešimt metų“, – sakė A. Valotka.

Audrius Valotka. Asmeninio archyvo nuotr.

Darkyti – privatus reikalas?

Pasak jo, feisbuke žmonės nesijaučia įsipareigoję rašyti taisyklingai.

„Kalbos inspekcija negali reguliuoti feisbuko tekstų kokybės. Mūsų teisininkai traktuoja, kad tai – privati sritis, o valstybė į privačią sritį kištis negali. Feisbuke rasite, ko tik norite. Žmonės nesijaučia įsipareigoję. Bet čia turėtume kalbėti ir apie kitą dalyką – apie reputaciją. Jeigu aš turiu savo feisbuko paskyrą ir kažkas joje rašinėja netaisyklingai, pasijuntu tarsi kažkas purvinais batais per baltą kilimą vaikščiotų“, – kalbėjo A. Valotka.

Tačiau, jo teigimu, yra žmonių, kurie tarsi oponuoja kalbos norminimo dalykams, bet savo feisbuko paskyrose perspėja, kad rašantieji netaisyklingai bus užblokuoti ir komentuoti nebegalės.

„Mane tokie dalykai džiugina, nes tai mums liudija, kad kalbos prestižas – vis dėlto svarbus. Jeigu dar plačiau žvelgsime, tik ta kalba, kuri yra prestižinė, gali išgyventi. Prestižą turėtų susikurti kiekvienas individualiai ir pats tai įvertinti. Kalba – kaip ir drabužis, tik drabužį gali labai greitai pakeisti“, – pabrėžė pašnekovas.

O kalbos darkymo ribos – labai plačios. Norint jas šiek tiek sumažinti, Valstybinė kalbos inspekcija gali tik pamoralizuoti.

„Bet kai moralizuoja valstybės institucija, turbūt nujaučiate, kokia būna žmonių reakcija“, – užsiminė A. Valotka.

Keisti kodus – nelengva

Technologijos visada darė įtaką kalbai, taip pat ir telefonai, kuriais žmonės, ypač jaunimas, įpranta bendrauti ne tik netaisyklingai, bet ir anglų, o ne lietuvių kalba.

„Telefonas, žinoma, daro įtaką, nes vienas rašo be diakritinių ženklų arba sutrumpintai, kitas tai skaito. Ypač tame amžiuje, kai formuojasi skaitymo ir rašymo įgūdžiai, kai visą laiką mato tokį tekstą, paskui pradeda rašyti rašinį be diakritikų, atsiranda automatizmas, nes pereiti nuo vieno rašymo kodo prie kito, ypač jei skubi, ne taip ir paprasta“, – pažymėjo A. Valotka.

Ne ką mažesnę įtaką, pašnekovo nuomone, daro ir kalbos ekonomika.

„Kalbos ekonomikos principas labai svarbus, greta taisyklingumo, autoriteto ir kitų principų. Jeigu rašant žinutę lietuviškai du kartus ilgiau spaudinėjami klavišai, tada žmogus pasirenka paprastesnį variantą“, – sakė A. Valotka.

Įžvalga: A. Chrustaliova pastebėjo, kad tekstai socialiniuose tinkluose dažnai būna skelbiami jų net neperskaičius. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Trūksta lietuviškų atitikmenų

Vis dažniau pastebima, kad viešojoje erdvėje daugėja anglicizmų, kuriems ne visada randamas lietuviškas atitikmuo.

„Anglų kalba kaip tarptautinė, pagrindinė bendravimo kalba turi didesnį prestižą negu lietuvių. Kartais žmonės nei į tvorą, nei į mietą kaišioja visokius angliškus žodžius ir dėl to jaučiasi esą „kietesni“, labiau išsilavinę, galbūt galvoja, kad į juos žiūrės kaip į aukštesnio socialinio statuso žmones. Bet aš manau, kad dažniausiai tai yra greitumas, automatizmas ir gero lietuviško atitikmens stoka“, – kalbėjo A. Valotka.

A. Chrustaliova pritarė, kad kalbos normintojai nespėja anglicizmams sugalvoti terminų.

„Dažnai žmonės, nežinodami, kaip įvardyti naują reiškinį, tiesiog prideda lietuviškas galūnes prie užsienio kalbos žodžių ir juos vartoja. Kalbos normintojų pasiūlyti variantai ne visada patinka kalbos vartotojams ir jie neprigyja“, – pastebėjo A. Chrustaliova.

Daugiausia klaidų būna mažų įmonių ar įstaigų interneto svetainėse.

Darko ir įstaigos

Klaidų pasitaiko ir televizijoje, lauko reklamose, spaudos pranešimuose.

„Užtenka pasižiūrėti į per „Panoramą“ apačioje bėgančią informacinę eilutę. Manau, bus reta diena, kada nepamatysite skyrybos ar rašybos klaidų“, – atkreipė dėmesį A. Valotka.

O A. Chrustaliova tikino, kad klaidų apstu ir lauko reklamose.

„Reklamos yra tikrinamos nuolatos. Siunčiu elektroninius pranešimus apie klaidas. Yra buvę, kad vieną dieną išsiunčiau laišką, o kitą dieną lauko reklamoje klaida jau buvo ištaisyta. Kartais ir ne vieną kartą tenka skambinti ar rašyti, kad ištaisytų ar nekartotų panašaus pobūdžio kalbos klaidų“, – pažymėjo pašnekovė.

Paprastai įmonės turi viešųjų ryšių specialistus, kurie atsakingi už įrašus feisbuke, interneto svetainėse, tačiau ir jų pranešimuose būna nemažai klaidų.

„Esu pastebėjusi, kad didesnių įmonių, įstaigų interneto svetainės taisyklingesnės. Daugiausia klaidų būna mažų įmonių ar įstaigų interneto svetainėse. Matyt, svetainės kuriamos savomis jėgomis, tad pritrūksta kalbos žinių, galbūt kartais ir požiūris į kalbos taisyklingumą atsainus. Tikiuosi, kad įstaigų siunčiami pranešimai spaudai yra tikrinami. Savivaldybės darbuotojai dažnai kreipiasi konsultuotis dėl viešinamų tekstų“, – sakė A. Chrustaliova.

Atgaivinti – įmanoma

Net ir atsižvelgdami į nūdienos situaciją, specialistai mano, kad lietuvių kalba nemiršta.

„Visos kalbos anksčiau ar vėliau išnyksta. Bet visiška kalbos mirtis pasitaiko ne taip dažnai. Pasaulyje yra apie du šimtai valstybių, valstybinių kalbų – gerokai mažiau, mes esame iš gal šimto pasaulio valstybių, turinčių savo oficialią kalbą, o tai yra pats aukščiausias statusas. Jeigu kalba keičiasi, jokios dramos nėra. Be to, nepamirškime, kad kalbą galima atgaivinti. Kaip buvo atgaivinta hebrajų, graikų kalba. O jeigu neišmirs kalbėtojai, kalba nemirs“, – paaiškino A. Valotka.