V. Šulco atminimą įamžins po 75 metų

Miestas prašymą išgirdo

Prieš penkerius metus vilnietė Remigija Zinkevičienė kreipėsi į uostamiesčio valdžią dėl atminimo ženklo įrengimo ant jos dėdės kario savanorio Vaclovo Šulco kapo.

Tuomet moteriai atsakyta, kad yra parengtas Skulptūrų parko sutvarkymo planas, kuriame numatyta ir senųjų Klaipėdos miesto kapinių pažymėjimo vieta.

Pažadėta, jog palei Trilapio gatvę bus įrengta granitinių plytelių juosta, ant kurios bus galima iškalti šiose kapinėse palaidotųjų vardus.

Tokiu būdu bus galima įamžinti ir R. Zinkevičienės dėdės savanorio V. Šulco atminimą.

Darbai jau baigiami, tiesa, kol kas nenuspręsta, kas iškals palaidotųjų pavardes, tačiau veikiausiai atskiru sprendimu tuo pasirūpins savivaldybė.

„Man tokia įamžinimo forma priimtina, svarbu, kad būtų bet koks ženklas, liudijantis mano dėdės Vaclovo amžinojo poilsio vietą. Labai apsidžiaugiau, kad atsirado tokia galimybė“, – kalbėjo R. Zinkevičienė.

Man tokia įamžinimo forma priimtina, svarbu, kad būtų bet koks ženklas, liudijantis mano dėdės Vaclovo amžinojo poilsio vietą.

Skausminga sukaktis

Kaip tik birželio 30-ąją, kai po renovacijos artimiausiomis dienomis planuojama atverti Skulptūrų parką, sukaks 75 m., kai saugumiečių skerdykloje – MVD Klaipėdos kalėjime – nukankintas mirė Vietinės rinktinės eilinis V. Šulcas.

Jo kūnas užkastas be karsto tuometėse uostamiesčio kapinėse, dabartiniame Skulptūrų parke.

Ir nors V. Šulco kapas per 30 metų sulygintas su žeme buvo net du kartus, šio vos 24-erių Lietuvos kario amžinojo poilsio vieta dėl neįtikėtinų aplinkybių išliko žinoma.

Tačiau šiandien čia nei kauburėlio, nei kokių nors kitų buvusios kapavietės žymių neliko.

Jų nebuvo ir tada, kai V. Šulco kūną atvežė iš MVD kankinimo rūsio, tiesiog įmetė į duobę ir užkasė.

Vietą sulygino su žeme. Tai buvo įprasta pokario metų kasdienybė.

Vis dėlto laimingo atsitiktinumo dėka šio jauno kankinio, Klaipėdoje neturėjusio giminių, amžinojo poilsio vieta išliko žinoma.

V. Šulco kapas, nepraėjus nė 30 metų po jo barbariškų laidotuvių, antrą kartą vėl buvo sunaikintas.

Tąkart anuometė miesto valdžia nusprendė senąsias Klaipėdos kapines paversti Skulptūrų parku.

Tardytas ir nukankintas

V. Šulcas gimė 1924-aisiais, nepriklausomoje Lietuvoje. Auklėtas patriotine dvasia laisvoje šalyje, jis suvokė, kad savo tėvynę ir laisvę reikia ginti.

Todėl, kai 1944 m. vasario 16 d. generolas Povilas Plechavičius per radiją kreipėsi į Lietuvos jaunimą, akcentuodamas būtinybę kovoti su raudonuoju banditizmu bei Armija Krajova, ir pakvietė savanorius į jo organizuojamą rinktinę, dvidešimtmetis V. Šulcas įstojo į ją eiliniu Seredžiuje.

Beje, į generolo kvietimą tada atsiliepta buvo gana greitai: planuotas savanorių kontingentas surinktas per savaitę.

P. Plechavičius per trumpą laiką suorganizavo 12 batalionų po 750 karių ir dalinius prie komendantūrų.

Po Lietuvos vėliava į Vietinę rinktinę generolas subūrė maždaug 20 tūkst. žmonių.

V. Šulcas buvo paskirtas į 309-ąjį batalioną eiliniu. Turėjo uniformą ir ginklų.

Šis batalionas buvo perkeltas į Vilniaus kraštą, vėliau – į Varėną, kur „vadovybės įsakymu buvo vykdomos ginkluotos operacijos ir baudžiamosios ekspedicijos prieš raudonuosius partizanus juos išgaudant“.

Taip V. Šulco baudžiamosios bylos kaltinimo išvadose vėliau įrašys sovietų prokurorai.

Ar V. Šulcas dalyvavo kariniuose veiksmuose, sunku pasakyti, nes pati vietinė rinktinė jau gegužę buvo išformuota, o buvęs jos eilinis V. Šulcas grįžo į gimtąjį Jurbarką ir įsidarbino mokytoju Amatų mokykloje, kur po kurio laiko buvo suimtas, tardytas, nukankintas ir užkastas dabartiniame Skulptūrų parke.

Sauja gimtinės žemės

Po daugybės metų V. Šulco dukterėčiai visiškai atsitiktinai pavyko sužinoti, kur palaidotas jos dėdė.

O kai miestas nusprendė renovuoti Skulptūrų parką, moteris kreipėsi į uostamiesčio valdžią, kad būtų įamžintas jos dėdės atminimas.

Moteris rašė, jog yra garbaus amžiaus ir labai ligota, todėl pasirūpinti savo giminaičio įamžinimu negalinti.

„Vienintelis dalykas, kurį galėjau atlikti pati: įdėjau į nosinaitę žemės saują iš tos vietos, kur mano dėdė užkastas, ir atvežiau į Jurbarko kapines, kur ilsisi Šulcų šeima. Klaipėdoje neturiu nė vieno kiek artimesnio ar pažįstamo žmogaus. Yra tik dėdės kapas“, – prašyme prieš daugiau nei penkerius metus Klaipėdos savivaldybei dėstė R. Zinkevičienė.

V. Šulcas yra reabilituotas, jo teises atstatė Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas 1990 m. gruodžio 19 d.

O 2004 m. balandžio 7 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro pasipriešinimo dalyvių teisių komisijos nutarimu eilinis V. Šulcas pripažintas kariu-savanoriu.