Dienos komentaras

Tikėjimo klausimu

Kuo tikėti? Štai kur klausimas, kurį užduoda sau visi - ir Lietuvos krikščionys, ir sicilikai. Tačiau Kalėdos čia niekuo dėtos. Jį užduoda sau ir kitiems nuo realios politikos tolimi žmonės, kai sužino, kad eilinis jų mesijas neturi tiek dieviškų savybių, kiek tarėsi turįs.

Todėl aš ir sakau: ilgai nesibaigiantis ir labai viešas R.Pakso reikaliukas yra į naudą ne tik politikams, bet ir naiviai tautai, kuri 13 metų apie politiką ir politikus galvojo neišmintingai - ieškojo tarp jų moralinių ir dvasinių autoritetų.

Kuo ilgiau tęsis skandalas, tuo mažiau liks iliuzijų. Ilgas skandalas privers visas politines jėgas išpurtyti savo kompromatų sandėlius.

Tarp politikų daug besižegnojančių. Katalikų, kurie gavę per vieną skruostą atsuktų kitą, tarp jų nėra. Todėl, kai į politiką lekia “kompra”, jis priverstas atsilyginti tuo pačiu. Jei procesas neapsiriboja tais dviem smūgiais, prasideda vadinamasis “kompromatų karas” arba, kaip sako liberalai, “apsivalymas”. Švarių po tokių maudynių purve nebelieka.

Kai kas mano, kad tai - blogai. Mano galva - priešingai. Labai gerai, nes tauta pagaliau pamatys politikus tokius, kokie jie yra iš tikrųjų.

Ne tuos nuglaistytus reklaminius angelėlius parausvintais skruostais, bet vargšus žmones, kurie 24 valandas per dieną visus metus murkdosi svetimų interesų košėje ir vis pasistengia dalį tos košės kyštelėti sau į kišenę.

Tai - pati svarbiausia pamoka. Ir ją tauta gali išmokti tik tada, kai krizė tęsiasi pakankamai ilgai. Šia prasme teisūs tie, kurie apgailestavo, kad 1991 m. rugpjūčio pučas Maskvoje buvo per trumpas. Jei jis būtų užsitęsęs dar kelias savaites, tai mes būtume pamatę daug labai didelių “patriotų” nusiimant kaukes ir deklaruojant savo tikruosius interesus. Tačiau pučas žlugo anksčiau, nei jie žengė teisingą žingsnį.

Prezidentūros krizė taip greitai nesibaigs. Todėl ji atskleis tautai elementarią, bet sunkiai virškinamą tiesą: tikėti reikia Dievu. Politikais tikėti negalima.

Juos reikia versti atstovauti runkelių, elito, miesčionių, kaimiečių ir t.t. interesams ir įtariai stebėti, kad sykį įsipareigoję, jie nepradėtų dirbti keliais frontais.

Kai rinkėjai tai suvoks, jie nebepūs sau miglos į akis regėdami kokį nors suvirintoją, baikerį, prokurorą ar amerikoną kaip naują mesiją švariomis rankomis. Jie supras, jog politikų rankos negali būti švarios, ir tada pradės rūpintis, kad ant tų rankų būtų tik jų, politiką išrinkusių rinkėjų, interesų pėdsakai.