Tarp šeimos paslapčių – giminystė su legenda

Bando paneigti mitus

Legendinis lakūnas S. Darius buvo kovų už nepriklausomybę dalyvis, sportininkas, 1933 m. kartu su Stasiu Girėnu lėktuvu „Lituanica“ vieni pirmųjų pasaulyje perskridę Atlanto vandenyną. Šiuos faktus žino kiekvienas.

Kiek mažiau žinoma apie S. Dariaus indėlį į Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos istoriją. Būtent šie faktai buvo akcentuojami užvakar vakare Priekulės kultūros centre, kur rinkosi tūkstančiai naktinio Sausio 15-osios žygio dalyvių. Šiemet tradicinis žygis buvo skirtas būtent S. Dariaus garbei.

Organizatoriai pasistengė, kad palydint žygio dalyvius jie išgirstų apie šio didvyrio veiklą sukilimo operacijoje.

Karybos istorijos žinovas klaipėdietis Egidijus Kazlauskis rado duomenų, iš kurių aiškėja, kad S. Darius buvo kontržvalgybininkas ir į Klaipėdos kraštą pasiųstas stebėti situacijos bei rengti sukilimo įvaizdį. Dar prieš šią operaciją jis važinėjo po Klaipėdos kraštą, kalbino vietos žmones, ragino juos ateiti į susirinkimus.

Neseniai internetinę knygą „Stepono Dariaus giminės“ išleidęs Nerijus Korbutas atskleidė ne vieną įdomų faktą ir paneigė metų metus kartojamus mitus.

Vienas didžiausių – Dariaus pavardės atsiradimo istorija, mat gimimo metrikose fiksuota Stepono Jucevičiaus pavardė. Daugelyje leidinių kartojama, kad jis turėjo dvigubą pavardę, antroji buvo „Darašius“.

Dariumi jis tapo tik emigravęs į JAV, kai būdamas 20 metų stojo tarnauti kariuomenėje ir buvo įrašytas kaip „Stephen Wiliam Darius“.

N. Korbutas, išsiaiškinęs kelių S. Dariaus kartų giminaičius, svarsto, kad tokios pavardės pasirinkimą galėjo lemti noras prisitaikyti prie anglakalbės aplinkos, nes nei S. Dariaus tėvas, nei senelis, nei prosenelis neturėjo jokios dvigubos pavardės, nei kitokios pavardės, tik tą vienintelę – Jucevičių.

„Darašių pavardė apskritai gana reta. Žemaitijoje ji vienur kitur sutinkama, bet tų Darašių, kuriuos galima aptikti, susieti su Jucevičiais nei per tiesioginius S. Dariaus protėvius, nei per jų antrąsias puses ar kitus gimines nepavyko“, – knygoje rašo autorius.

Sieja artima giminystė

Šioje knygoje daug kartų minima klaipėdiečiams gerai žinoma Idzelevičių pavardė. Knygos autorius rado 14 Idzelevičių ir vieną Indzelevičių, susijusį su S. Dariaus gimine.

Vėlyviausias įrašas bažnytinėse knygose byloja apie S. Dariaus mamos Augustinos Vaišvilaitės, Jucevičienės, Degutienės krikštą 1866 m. rugpjūčio 14 d. Judrėnų bažnyčioje.

Mergaitės krikšto tėvais tapo bajoras Jonas Vaitkevičius ir Emilija, Aleksandro Idzelevičiaus žmona.

Klaipėdietis R. Idzelevičius teigė žinantis apie šį faktą. S. Dariaus krikštamotė, jo žiniomis, buvo jo močiutės Adolfinos sesuo ar teta.

R. Idzelevičius pasakojo, kad jo šeimos giminystė su S. Dariaus artimaisiais nuo seno buvo glaudi ir nenutrūko net sunkiausiais šeimai metais.

Dar ir dabar kaip didžiausią giminės relikviją R. Idzelevičius savo namuose laiko jo tėvui Broniui Idzelevičiui S. Dariaus iš JAV atsiųstą laišką. Jame tuomet būsimasis lakūnas kreipėsi į giminaitį Lietuvoje, prašydamas tvarkyti jo šeimos paliktą ūkį.

Dar viena šeimos išsaugota vertybė – po S. Dariaus žūties Amerikoje išleista knyga, kurią jo mama padovanojo R. Idzelevičiaus tėvui.

Iš turtingos bajorų šeimos kilęs R. Idzelevičius apie garbingą šeimos praeitį bei giminystę su tautos didvyriu sužinojo tik po daugelio metų.

Prisiminimai: R. Idzelevičius turi visą pluoštą iki šiol nepublikuotų S. Dariaus ir savo šeimos atstovų nuotraukų. Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

Skundiko godumas lėmė tremtį

Romaldas buvo vos poros metų vaikas, kai į jų namus pasibeldė vyrai kariškomis uniformomis ir liepė tėvams per pusvalandį susiruošti mantą tolimai kelionei.

Taip tą 1949 m. naktį turtinga ir garbinga šeima, valdžiusi Veiviržėnų malūną, buvo išvežta į Sibirą.

Šeimos narių prisiminimuose dar gyvas pasakojimas, kaip atėjus sovietams Idzelevičiai turėjo atiduoti valdžiai savo malūną, o Bronius Idzelevičius buvo paskirtas jo direktoriumi.

Panoręs šios šeimos turto darbininku malūne dirbęs vyras du kartus įskundė valdžiai direktorių, kai tas vietoje dirbti dėl išgalvotų priežasčių negalėjusio pavaldinio pats dirbo jo darbą. Esą direktorius dirbo tai, kas jam nepriklausė.

Mama Romaldui pasakojo, kad to skundiko šeimoje buvo bene 12 vaikų, jie gyveno griūvančiame name. Kai išvežė Idzelevičių šeimą, tas žmogus atsikraustė į jų erdvius namus.

Po mėnesio Idzelevičiai atsidūrė Krasnojarske, kur kovą spaudė 25 laipsnių speigas.

„Nevaikštanti dėl senatvės ir ligų tėvo mama Adolfina Liaudanskytė, Idzelevičienė, mano dviejų mėnesių broliukas, aš ir tėvai – tokia šeima liko stovėti aikštėje, kai kitas šeimas išgraibstė vietos rusai. Tuo metu pro šalį rogėmis važiavo kolūkio pirmininkas, jis pasiūlė mano tėvams stoti į kolūkį. Gyvenome arkliaganio namuke, mama po kiek laiko tapo malūno vedėja. Veiviržėnų malūne įgyta patirtis jai labai padėjo“, – nelinksmą gyvenimo laiką prisiminė R. Idzelevičius.

Tėvynėje – atstumtųjų dalia

Tremtyje tėvai apie bajorišką kilmę, giminystę su S. Dariumi ir prarastus turtus sūnui nepasakojo, baiminosi.

Ten, tolimame, šaltame krašte mirė R. Idzelevičiaus močiutė, susirgęs dizenterija neišgyveno jaunesnysis broliukas, kitas brolis, gimęs tremtyje, žuvo palietęs laidą, į kurį trenkė žaibas.

Kai 1959 m. šeimai buvo leista išvykti iš tremties vietos, vietos valdžia patikino, kad jie gali grįžti į Lietuvą. Bet čia paaiškėjo šiurpus dalykas – Lietuvoje Idzelevičiams neleista registruotis.

Pradžioje apsistoję Klaipėdoje, jie labai greitai sužinojo, kad turi iš uostamiesčio sprukti.

„Mama apvažinėjo ne tik artimiausius rajonus, bet ir Lazdijus, Švenčionis, Biržus, bet niekur mūsų nesutiko registruoti. Laikinai nepabūgo priimti tėvo giminaitės draugas – milicijos viršininkas. Mamos nebuvo namie, kai vieną dieną atėjo du vyrai ir liepė per dvi dienas dingti iš Klaipėdos, kitaip vėl važiuosime, iš kur atkeliavę. Teko bėgti pas mamos tėvą į vienkiemį už Laukuvos. Ilgokai gyvenome užsidangstę langus, o į lauką išeidavome tik sutemus. Tik po metų buvo leista laikinai prisiregistruoti Šilalėje“, – prisimena R. Idzelevičius.

Šilalėje Romaldas baigė mokyklą. Vaikas, užaugęs tarp rusų, lietuviškai kalbėjo sunkiai. Tremtyje jo mama dirbdavo nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro, tėvo namie nebūdavo ištisus mėnesius. Romaldas su vaikais bendravo rusiškai, todėl jo kalba buvo keista – žodis lietuviškai, kitas – rusiškai.

Giminystė: pirmoje eilėje iš kairės – R. Idzelevičiaus tėvo mama ir S. Dariaus mama giminaičių susitikime Lietuvoje. R. Idzelevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Pastangos nenuėjo perniek

Kad ir kaip buvo sunku, vaikinas labai stengėsi ir Lietuvoje su pagyrimu baigė mokyklą. Buvo geras sportininkas, žaidė krepšinį, futbolą, dalyvavo lengvosios atletikos, slidinėjimo varžybose.

Svajodamas apie aukštąjį išsilavinimą, R. Idzelevičius nesunkiai įstojo į Kauno politechnikos institutą, bet apsigyventi negalėjo, nes jam nebuvo leista registruotis Kaune.

Tą pačią vasarą jis įstojo į to paties instituto vakarinį skyrių Klaipėdoje ir įsidarbino laivų statykloje „Baltija“. Tai buvo labai sunkus metas. 6.30 val. eidavo į darbą, o tapęs meistru, turėdavo užtrukti darbe ilgiau nei kiti. Po darbo skubėdavo į paskaitas, o joms pasibaigus vėlų vakarą pėdindavo į kultūros namus, kur vykdavo šokių repeticijos. Namo į Melnragę jis grįždavo paskutiniu autobusu. Poilsiui likdavo vos trys valandos.

Darbštumas ir atkaklumas buvo klaipėdiečio sėkmės priežastis.

Dabar R. Idzelevičius gali pelnytai didžiuotis Lietuvos kultūros žymūno, Lietuvos nusipelniusio artisto, tarptautinės kategorijos sportinių šokių teisėjo, Lietuvos nusipelniusio sporto trenerio vardu. Jis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu bei ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi.

Padovanojo išsaugotas relikvijas

Į Sibirą R. Idzelevičiaus šeima vežėsi brangiausius daiktus, kai kurie jų buvo dovanoti S. Dariaus mamos. Parsivežtus juos iš tremties R. Idzelevičiaus mama padovanojo netoli Judrėnų, Dariškėse įsteigtam S. Dariaus muziejui.

„Dabar mūsų ryšiai su S. Dariaus šeima ir artimiausiais giminaičiais nutrūko. Bet kai dar buvome Sibire, gaudavome siuntinių iš Amerikos. Pamenu, atsiųsdavo batų, buities dalykų, kurių ten buvo sunku gauti“, – prisiminė R. Idzelevičius.

Jo atmintyje išliko siuntinius siuntusios Loros paminėjimas. Tai buvo S. Dariaus sesuo Aurelija Jucevičiūtė-Našlėnienė, JAV tapusi Lora Jucus, Nalson.

Savo vardus ir pavardes „suamerikonino“ ir kiti šeimos nariai. Knygos „Stepono Dariaus giminės“ autorius N. Korbutas pateikė šias metamorfozes: vyresnysis Stepono brolis Boleslovas Amerikoje tapo William B. Jucus arba Bill Jucus, jo žmona Stella Miller Lietuvoje buvo Stanislava Mileraitė.

Jauniausias lakūno brolis Stasys Degutis (antrosios S. Dariaus mamos santuokos vaikas) JAV dokumentuose vadinamas Stanley Degutis, vėliau perėmęs mamos pirmojo vyro pavardę tapo Jucus.