Dienos komentaras

Sunku patikėti

Dar praėjusiame amžiuje dėl paveldėtų žemių į kovą su valdininkais pakilusi klaipėdiškė Rūta Paplauskienė gerais valstybės tarnautojų norais netiki. Nuo Einošiaus pas Keipošių užvaikyta moteris valdžios institucijas labiau linkusi lyginti su pragaru, kuris taip pat gerais norais grįstas.

Iš pragaro ištrūkusiųjų neteko sutikti, todėl kol kas neįmanoma patikrinti, kuo grįsta pekla. Juolab kad ne visi valdininkai taiko velniui į giminaičius. Gyvenimas rodo, jog Lietuvoje yra ir sąžiningų, savo reikalą išmanančių, paslaugių valstybės tarnautojų.

Bet juos, deja, kažkodėl dažniau sutinka aukštas pareigas užimantys svarbūs žmonės. Paprastoms žmogelėms vis nesiseka - juos priima išpuikę ir net kukliausiems prašymams kurti biurokratai.

Štai ir klausia ikrų nevalgęs, naujausio mersedeso neturėjęs ir su milijonieriais Kanaruose nesilinksminęs žmogus: „O kodėl mūsų valdžia tik ponams maloni?“ Ir net į šį tiesų ir paprastą klausimą nesulaukia sąžiningo atsakymo: „Ji visiems lygi, varyk iš čia“.

Atgavusi nepriklausomybę Lietuva turėjo daugybę valdiško turto bei darbo ir bene trigubai mažiau valdininkų. Paradoksalu, tačiau metams skubant mažindama savo funkcijas valdžia tik augo ir didėjo. Deja, į valstybės tarnybą pateko ne patys geriausi ir sąžiningiausi žmonės. Be kitų pavyzdžių, tai puikiai parodė ir žemių grąžinimas.

Po vizito pas Klaipėdos merą Rimantą Taraškevičių vakar R.Paplauskienė vengė viena eiti į Apskrities viršininko administraciją. Moteris sakė savivaldybėje pasijutusi kaip tardyme, kurio metu pagrindinis kvotėjas nepasiūlęs net prisėsti. Savo gimtųjų žemių siekianti klaipėdiškė įsitikinusi, jog valdininkai dar pajėgia kultūringai bendrauti tik išvydę žurnalistą.

Apskrities viršininkė Virginija Lukošienė paauglystėje buvo R.Paplauskienės mokinė, todėl dabar sako iš visų jėgų besistengianti padėti buvusiai mokytojai. Dėl jos ne kartą posėdžiauta, rašyta į Vilnių.

Tačiau valdininkų nuoširdumu ponią Rūtą įtikinti sunku. „Man žemių negrąžina, o Giruliuose ponai statosi, ir tas statybas atsitvėrė aukščiausia it kinų siena“, - karčiai meta klaipėdiškė.

Galbūt jai būtų aiškiau ir ramiau, jei valdininkai paaiškintų, esą tie ponai miestui ar valstybei nusipelnę. Tačiau tarnautojai tik nudelbia akis taria: „Mes nežinome apie jokias neteisėtas statybas“.

Ir nebežinai, žmogau, kuo tikėti: akimis ar ausimis. Savimi ar valdininkais.