Dienos komentaras
Sovietijos viduramžiai
“Akropoliai”, pirkimo manija, ties sankryžomis besirikiuojančios vakarietiškų automobilių grūstys mums, rodos, liudija kaip toli esame nuo sovietijos viduramžių.
Tačiau yra ir kitų požymių, kurie rodo, kad tas atstumas ne toks jau didelis. Krašto apsaugos savanorė, vardu Marija, vasaros stovykloje surengusi dvylikmečio neklaužados egzekuciją, parodė, kur iš tiesų mes esame. Tiksliau - kur link degraduojame.
Ir nereikia čia nei valdžios, nei sklypininkų pagalbos. Tautos požiūris į savo vaikus geriau nei bet kas atspindi jos vietą žmonijos evoliucijos grandinėje.
Apginklavusi vaikus viduramžiškomis bausmių priemonėmis ir privertusi mušti savo žaidimų draugą, panelė Marija įrodė, kad lietuviai toje grandinėje stovi žemai nutįsusiomis rankomis. Savanorė davė tiems devyniolikai budeliukų įsimintiniausią jų gyvenime pamoką, kaip dera bausti tuos, kurie nepaklūsta.
Tačiau šioje istorijoje pabaisa – ne viena panelė Marija. Daug baugiau atrodo labai jau abejingai į tą istoriją reagavusi minia – paprasti tautiečiai, valdančiosios ir valdžios belaukiančios partijos, ta pati krašto apsaugos sistema. Visi tyli.
Ir iš tiesų - kas čia tokio? Tik dar vienas vaikas iš pažeminimo ir skausmo nusigraužė krumplius. Gerokai primityviau Marija atliko kasdien bene kiekviename name atliekamą auklėjimo ritualą. Suaugusieji rašo knygas apie didelių dėdžių ir tetų per amžius naudotus vienas kito kankinimo būdus. Jei vaikai susiprastų, jų liudijimai nebūtų mažiau šiurpesni.
Kasmet surengiu bent vieną diskusiją, kurioje klausiu: “Ar galima mušti vaikus?”. Kiekvienąsyk laimi tie, kurie sako, jog tėčio sunki ranka kadaise “padarė jį žmogumi”. Nenuostabu, kad taip “padarytoje” šalyje vaiko egzekucija sukelia mažiau pasipiktinimo nei viešas lytinis aktas per televiziją.
Skriausti mažą pas mus – ne įstatymas. Blogiau. Tai – tradicija, toks tautinis “normalumas”, kuris iš apačios skverbiasi į viršų. Įvairiausiomis formomis. Jei eiliniam lietuviui vaiką mušti – normalu, tai valdžiai normalu tai, kad labiausiai nuskurdusios Lietuvoje yra vaikų ligoninės. Menkiausiai apmokamas – mokytojų darbas. Didžiausias nepriteklius – mokyklose.
Sykį jaunos valdiška tarnyba nepatenkintos vaikų gydytojos paklausiau, kodėl ji nesinaudoja visomis tomis paramomis ir nesteigia privataus vaikų ligų kabineto. “Tu, ką? – nustebo ji. – Suaugę sau gali išleisti tūkstančius širdies vožtuvams remontuoti, tačiau savo vaiką ar vaikaitį jie grūs į valdišką polikliniką, nes ten - nemokama.” Tokia tradicija.
Vaikai turi kuo anksčiau suprasti, į kokį pasaulį atėjo. Kad kada nors pratęstų tradiciją.
Naujausi komentarai