Tarptautine prekyba besiverčiantis klaipėdietis Igoris Ovčarukas iki šiol negali neabejodamas pasakyti, kas sieloje jis yra labiau – dailininkas ar verslininkas.

Mokytojas neleido puikuotis

Senamiesčio širdyje įrengtame jo biure asketiškai santūri aplinka, ant sienų – tik keli šventųjų paveikslai, nuotrauka iš vaikystės. Ant minkštasuolio, kaip būtini darbui daiktai, padėti du albumai: "Monet" ir "Prancūzų impresionizmas". Šis kontrastas tarp verslo ir meno tampa labiau suprantamas, sužinojus, kad laisvalaikiu stačiatikių cerkvės chore giedantis S.Ovčarukas neseniai Žemaitijos dailininkų galerijoje atidarė savo tapybos darbų parodą.

– Į parodos atidarymą susirinko labai margas žmonių būrys: stačiatikių šventikas, moterys, kurios pasakojo apie jūsų galingą balsą, tautiečiai, vietos verslininkai. Visi jie kalbėjo apie romantišką jūsų, kaip dailininko, požiūrį į tapybos objektus. Tai leidžia įtarti, kad nesate tipiškas verslininkas, kuriam svarbiausia gyvenime – sėkmė versle. Iš kur tas pomėgis dailei?

– Mano tėvas buvo baigęs dailės mokyklą. Baigiau tokią mokyklą ir aš. Ketverius metus gilinausi į tapybos pagrindus. Turėjau be galo gerą mokytoją ir auklėtoją. Georgijus Ivanesku buvo mokytojas iš pašaukimo. Jis ne tik išmokė, bet ir neleido auginti sparnų nepagrįstam puikavimuisi.

– Kodėl nepasirinkote dailininko kelio?

– Apsisprendimo kryžkelėje stovėjau ne vieną kartą. Kai baigiau mokyklą, turėjau pasirinkti pirmąkart. Tėvai niekada man nieko nedraudė. Sakydavo – daryk viską, bet sąmoningai siek rezultato. Jie nedraudė man rinktis dailės, bet patarė save vertinti blaiviai. Tada buvau apimtas ir kitos romantiškos svajonės – traukė jūra, juo labiau kad du mano dėdės buvo jūreiviai. Mūsų krašte dirbo daug žydų tautybės mokytojų. Jie garsėjo sugebėjimu puikiai išmokyti bendrojo lavinimo dalykų, tad į Rusijos valstybinę admirolo S.A.Makarovo jūrų akademiją įstojau nesunkiai.

Išvažiavo į kultūros centrą

– Bet juk esate kilęs iš Vakarų Ukrainos. Ar ne arčiau būtų buvę studijuoti Odesoje?

– Mane traukė Leningradas. Ne tik dėl aukšto lygio jūreivių rengimo mokyklos, bet ir todėl, kad tai pasaulinis kultūros centras. Nors tai triskart toliau nuo namų, triskart šalčiau nei namie.

– Taip tapote jūrininku. Ar mokydamasis Leningrade turėjote progos tapyti?

– Kadangi akademija – sukarinta, porą metų gyvenome muštro sąlygomis. Trečiajame kurse paskaitos jau vyko nebe užmiestyje, o mieste, turėdavome daugiau laisvo laiko. Likimas visiškai atsitiktinai mane suvedė su dabar pasaulinio garso pasiekusiu dailininku Vladimiru Borodinu. Nors, ko gero, gyvenime nieko nebūna atsitiktinio. Jis mane pakvietė į savo dirbtuvę. Tapome draugai, be to, laikau jį ir savo mokytoju. Kol mokiausi Leningrade, turėjau jo dirbtuvės raktą. Dažnai valandų valandas stovėdavome kiekvienas prie savo darbo nesikalbėdami, o paskui paaiškėdavo, kad mūsų mintys sutapo. Kai baigiau akademiją, jis padovanojo man savo paveikslą ir užrašė: "Mokiniui, draugui, dailininkui".

Įžymybė padėjo apsispręsti

– Minėjote apie kelias kryžkeles savo gyvenime. Kokia buvo antroji?

– Kai studijos akademijoje ėjo į pabaigą, nutapiau paveikslą, kurį pavadinau "Legenda apie skrajojantį olandą". Jaučiau, kad tas darbas man pavyko, užkabino pati idėja. Darbas buvo rimtas, sąmoningai nutapytas. Vėliau girdėjau žmones stebintis, kad vos 22 metų jaunuolis galėjo turėti tokių gilių išgyvenimų. Tada buvau pajutęs, kad labai noriu paskirti savo gyvenimą tapybai. Prašiau, kad V.Borodinas patartų. Jis paklausė, ar neturėdamas dailininko diplomo nesijaučiu toks esąs. Ramus ir aiškus jo kalbėjimas man buvo tarsi kibiras šalto vandens ant karštos galvos. Be to, savo gyvenimo pavyzdžiu jis mane įtikino, kad romantikos dailininko darbe ne tiek jau daug, dėl duonos kąsnio gali tekti tapyti prieš širdies šauksmą. Prisipažinsiu, ne iškart, bet stogas atsistojo į savo vietą. Ko gero, Volodios žodžiai apie tai, kad neslopinčiau savo kūrybinio polėkio, kurį galėsiu realizuoti dirbdamas kur kas žemiškesnį darbą, turėjo lemiamos reikšmės mano sprendimui. Negaliu pasakyti, kad nesigailiu jo paklausęs, bet tikriausiai jis buvo teisus. Taip tapau jūrininku, gavau paskyrimą į Klaipėdą ir likau čia.

– Tačiau nebeplaukiate į jūrą?

– Nebeplaukiu. Ta romantika yra tik iliuzija. Šešerius metus buvau jūrininkas. Paskui pasinėriau į verslą.

– Ar nenusivylėte?

– Visokių laikų išgyvenome. Tiesiog reikia dirbti, kovoti už save. Nuo vaikystės esu apkrėstas optimizmu. Būdamas mažas daug laiko praleidau su seneliais. Mano močiutė, nors buvo baigusi vos porą klasių, bet buvo labai išmintinga ir stipri. Ji man dažnai sakydavo: "Jei kas nepavyko, vadinasi, blogai norėjai". Įvairūs nusivylimai kiekvieną išmuša iš vėžių, bet ta paprasta močiutės filosofija padeda mobilizuotis. Man patinka dirbti su žmonėmis. O tai ir yra varomoji prekybos jėga. Būti verslininku taip pat įdomu. Tenka labai greitai priimti kategoriškus sprendimus ir būti pasiruošusiam priimti atsakomybę už neteisingą sprendimą. Kartais nėra kada svarstyti ir tenka apsispręsti be įsitikinimo, kad viskas bus gerai.

Lietuviškai kalba laisvai

– O kaip tapote cerkvės choro nariu?

– Poreikis lankyti cerkvę manyje gyvas nuo vaikystės. Mano močiutė Teodora buvo labai pamaldi. Būdama sena, bet labai išmintinga, ji man nuolat kalė: "Turėk Dievą širdyje". Ant jos pečių buvo visas namų ūkis, bet ir po sunkios dienos ji rasdavo laiko maldai. Ji giedojo cerkvėje ir mane vesdavosi. Prieš ketverius metus ir aš pabandžiau giedoti. Tada pats nežinojau, kad turiu tam sugebėjimų.

– Esate ukrainietis, bet puikiai kalbate lietuviškai, kalbėdamas vartojate nemažai specifinių žodžių. Kaip jums tai pavyko?

– Nemėgstu kompanijoje jaustis balta varna. Maždaug po trejų metų gyvenimo Klaipėdoje buitiškai jau kalbėjau lietuviškai. Kalbų mokytis man nėra sunku. Kai nuvažiavau į Žemaitijos kaimą, supratau, kad bendra mūsų valstybių istorijos dalis paliko pėdsakų, kai kurie žodžiai vartojami ir ukrainiečių, ir žemaičių. Be to, lietuvių kalbos padėjo mokytis lietuvė žmona. Tiesa, Violeta – vilnietė, tad žemaitiškai pati nelabai supranta.

Su sūnumi – ukrainietiškai

– Turite sūnų. Ar jį išmokėte gimtosios kalbos?

– Aš su Ernestu kalbu ukrainietiškai, žmona – lietuviškai. Jis baigė Vytauto Didžiojo gimnaziją, tad anglų kalba jam taip pat sava. Sūnus studijuoja LCC tarptautiniame universitete. Ten jis sutiko kelias merginas iš Vakarų Ukrainos. Jos nustebo sužinojusios, kad Klaipėdoje gimęs ir augęs vaikinas be akcento kalba protėvių kalba. Mano prievolė perduoti sūnui šeimos istoriją ir išmokyti jį plačiau mąstyti.

– Kaip sekėsi pritapti prie lietuviškos aplinkos?

– Kai važiavau į Lietuvą, buvau pasiruošęs priimti tada svetimos man dar šalies tradicijas, jaučiau, kad galiu pritapti prie jų. Ir neapsirikau. Man nebuvo baisu. Turėjau vidinę nuostatą, kad noriu suprasti vietos žmones, jausti jiems pagarbą, suvokti, kuo jie gyvena. Žinau, kad kai pas žmones ateini atvira širdimi, visada randi supratimą. Turiu daug draugų lietuvių. Dabar galiu pasakyti, kad Lietuva man tapo antrąja tėvyne. Jeigu man čia būtų blogai, tikrai neužsibūčiau.

– Ar matote panašumų tarp ukrainiečių ir lietuvių būdo bruožų?

– Neabejotinai esame panašūs daugybe prasmių. Ir net galėčiau pasakyti, kad žemaičiai panašūs į vakarų ukrainiečius.

– O kaip žmonai sekasi bendrauti su jūsų giminaičiais?

– Kai pirmą kartą vežiausi į tėviškę, ji turėjo labai tradicinį tiems laikams supratimą apie tai, kas yra Ukraina. Bet kai Violeta susipažino su mano seneliais, buvo apstulbinta jų nuoširdumo ir juos iškart pamilo.

– Užsiminėte apie tai, kad jaučiate pareigą sūnui perduoti žinias apie savo šeimos praeitį? Kiek giliai pažįstate savo šaknis?

– Žinau, kad giminystę iš mamos pusės galiu atsekti iki XII amžiaus. Istorija labai ilga ir įdomi, daugybė labai įdomių asmenybių. Bet esu auklėtas taip, kad kiekvienas pats turi įrodyti, ko yra vertas, o ne didžiuotis protėvių nuopelnais.