Šlovė darbui

Seimas padarė tautai gera - prikepė laisvadienių. Net ir už tas šventes, kurios švenčiamos būtent sekmadieniais, tautiečiai gauna poilsio dieną.

O piliečiai purkštauja. Kiekvienas atranda savų argumentų.

Verslininkams sumažės pelnai. Samdiniai, gaunantys algą ne už būtas valandas darbe kaip valdininkai, o už rezultatą, irgi zirzia. Skaičiuoja prarastas dešimtines litų.

Tauta ištroškusi darbo. Jei nereikėtų grįžti į šeimą ar miegoti, tai dirbtų, kol kristų iš padų nuo išsekimo. Žinoma, jei už tai būtų užmokėta.

Galima suprasti verslininką, per poilsio dieną prarandantį keliasdešimt tūkstančių litų.

Tačiau dažniausiai verkšlena tie, kuriems ir 10 litų - pinigas. Keletas neplanuotų poilsio dienų - ir nebeaišku, kaip išsisukti. Ar apsieiti dar vieną savaitę per mėnesį su makaronais arba kopūstiene, ar nemokėti už vandenį ir elektrą?

O labiausiai visus - ne valdininkus - graužia pavydas. Klerkams ar viena, ar 10 poilsio dienų per mėnesį - vis tiek nuo garantuoto atlyginimo nė plaukas nenukris.

Mintis sugrąžinti poilsio dienas nėra bloga. Tačiau valdžia padarė nesąmonę, kad Velykos, Motinos diena, kurios yra nefiksuotos, bet švenčiamos sekmadienį, irgi kompensuojamos.

O kodėl nesąmonė? Argi nereikia skirti daugiau laiko sau ir artimiesiems? Kažkiek pinigų žmonės praranda, bet ar tie parasti litai gali iš esmės pakeisti gyvenimą.

Negi iš tikrųjų visas žmogaus gyvenimas yra darbas?

Jeigu taip, nereikia stebėtis, kad paauglys sūnus ar duktė į visus klausimus atsako: „normaliai“ arba „motin, tėvai, nesikišk“.

Jeigu taip, kam tada rautis plaukus nuo galvos, kad jau pusmetį nesimatei su broliu ir pamiršai pusseserės vardą.

Jeigu tik darbas - visas gyvenimas, nėra ko dejuoti, kad savaitės bėga kaip sekundės, o mėnesiai kaip valandos.

Ark, žmogau, plušėk. Juk visa, kas geriausia, tavęs laukia ne šiandien, o rytoj.

Penkios dienos nuo ryto iki vėlaus vakaro prie kompiuterio arba konvejerio. Savaitgalis - su mėšlo „točke“ sode.

Purenant dirvą, nudiegia lyg nugarą, lyg smegenis: „Jau porą metų vaikystės draugas nebekviečia į žvejybą. Ir jo kepto šašlyko su šaltu alumi pasiilgau“.

Bičiuliui atsibodo vis girdėti: „Gal kitą kartą. Rytoj reikės kopūstus, svogūnus sodinti. Be to, sodo namelio stogas prakiuro“.