Savąjį rojų žolininkė atrado miestą iškeitusi į kaimą

Vadina lemtimi

Sodrius, vitališkus, savito humoro prieskoniais pikantiškus žolininkės pasakojimus, kuriuose ji dalijasi žiniomis apie įvairius vertinguosius augalus bei jų galias, pamėgo turbūt ne vienas dienraščio "Klaipėda" skaitytojas.

Kad geba virtuoziškai valdyti žodį, G.Bružienė dar bemaž prieš septynerius metus įrodė savo debiutiniu romanu "Ilja. Paliesti Dievą", kuris sulaukė tiek palankių skaitytojų, tiek literatūros kritikų įvertinimų.

Lietuvių filologijos studijas Klaipėdos universitete baigusi Giedrė kadaise krimto ir stilistės duonos "Klaipėdos" dienraštyje, vėliau tapo kalbos redaktore uostamiesčio savivaldybėje, darbavosi viename regioninės žiniasklaidos leidinių.

Tačiau, prisipažino pašnekovė, tai, kuo ji gyvena šiandien, buvo turbūt nulemta. Kaip mėgsta kartoti pati Giedrė, kad taptų žolininke, reikėjo prigimimo, papratimo, perskaityti šimtą knygų, mokytojo šalia bei tinkamos aplinkos.

Namą iškeitė į trobelę

"Po Nepriklausomybės atkūrimo vyro tėvai atgavo žemę – nemažai hektarų šalia Minijos. Įsikūrė, ūkininkavo, tad visada svajojome, kad ir mes ten pareisime. Bet parėjome sunkiai, ilgai tvarkėme dokumentaciją. Ant plikos žemės įsikurti nelengva, bet po truputėlį, po truputėlį įsivažiavome. Kai pasistatėme trobelę, galvojome, kad čia bus tik mūsų vasarnamis. Po vienos vasaros grįžome rudeniop namo į Gargždus, antrą vasarą praleidome ir rudenį visi nusprendėme, kad nebenorime grįžti į miestą. Nors ir gyvenome nuosavame name, nebesinorėjo nei tų kaminų, nei kaimynų aplinkui, nei mašinų ūžimo. Taip ir pasilikome toje savo mažoje trobelėje", – prisiminė Giedrė.

Anot pašnekovės, įsikūrus nederlingoje žemėje lyg ir neliko kito pasirinkimo, kaip rinkti bei auginti vaistažoles.

"Iš pradžių aprūpindavome draugus, giminaičius, po to pagalvojome, kad galėtume pamažu plėstis. Juo labiau kad mano anyta 30 metų žolelėmis užsiiminėja, patarti kam yra. O toliau žinios, aišku, po truputį ateina. Štai jau antrus metus kartu su vyru lankome mūsų žinomo tibetologo, farmacininko, žolininko Virgilijaus Krikevičiaus kursus", – pasakojo žolininkė.

"Žoliauja" tarsi dalgiu

Giedrė skaičiavimu, šeimos ūkyje surenkama apie 80 rūšių žolelių – tai, kas gamtoje natūraliai neveši, sutuoktiniai užsiaugina patys.

"Važiuojame į vietas, kur ūkininkai neprivažiuoja ir neišpjauna žolės. Iš tiesų labai mažėja tokių nepaliestos laukinės gamtos plotų. Dabar, kai reikalaujama nušienauti pievas ir net dukart per metus, labai daug vaistažolių sunyksta. Žolininkė Adelė Karaliūnaitė buvo sakiusi, kad gamtoje nebegalima rasti tūbių. Mes dar bent vieną vietą žinome, kur jų yra. Arba visi masiškai sužinojo, kokia nuostabi siauralapių gauromečių arbata. Tad dabar kur tik nuvažiuoji – visur lyg dalgiu praeita. Ir šis augalas tikrai išnyks, jei bus taip beatodairiškai naikinamas. Antai ir senovinėse knygose sakoma: devynias žoles suskaičiavai – dešimtą pjauk. Žinoma, nebūtina taip daryti, gali pasiimti trečdalį. Bet jei pasiimsi viską, ką tik užmatei, kitais metais tų žolių jau nebebus", – įspėjo žolininkė.

Giedrė liūdnai šypsojosi neretai pagalvojanti, kad klestint tokiam vartotojiškam požiūriui apie vertinguosius augalus turbūt derėtų skleisti kuo mažiau žinių.

Jautėsi ne savo rogėse

Žolininkystė šiandien tapo pagrindine moters veikla. Kuo toliau, tuo labiau į ją linksta ir Giedrės sutuoktinis, darbą šeimos ūkyje iki šiol vis dar derinantis su staliaus amatu.

"Galima sakyti, kad pati užaugau ant asfalto. Tiesa, vienu metu su tėvais gyvenome kaime Plungės rajone. Ir tie pora ten praleistų metų man žadino tokią nostalgiją, lyg aš ten būčiau buvusi gimusi ir visada gyvenusi. Po išvykimo labai ilgai tą vietą sapnavau, kol galiausiai jos įkvėpta pradėjau rašyti romaną", – atviravo pašnekovė.

Nors kalbėdama apie darbą tarp keturių sienų Giedrė pripažino, jog buvo patekusi ne į savo vietą, tačiau ir šį gyvenimo periodą moteris laiko vertinga patirtimi, leidusia suprasti, ko iš tikrųjų trokšta.