Sausio 13-oji Klaipėdoje: kaip išvengta kraujo?

Lietuvos nepriklausomybės prieš 25 metus Klaipėdoje norėjo anaiptol ne visi. Ir nieko keista, juk miestas tautiniu požiūriu buvo labai margas, tad ne lietuviams tos permainos kėlė siaubą. Nes tarybinio žmogaus protui nacionalinio pakilimo aušra reiškė ne ką kita, o neišvengiamą kraujo praliejimą. Tačiau uostamiestyje nei lemtingą Sausio 13-ąją, nei vėliau tai neįvyko, nors kai kam ir labai niežėjo nagai.

Susidūrė su stipriu priešu

Klaipėda pagal strateginę svarbą tada buvo antras miestas po Vilniaus.

Miestas, kuriame dislokuoti du tarybinės armijos tankų daliniai, pasiruošę veikti, laivynas, galingos KGB pajėgos, be to, trečdalis gyventojų – ne lietuviškai kalbantys piliečiai.

Tad nekeista, kad būtent Klaipėdoje susiformavo itin stipri sovietinė "Jedinstvos" organizacija, kuri mitingavo, protestavo ir kitaip aktyviai reiškėsi tais sudėtingais pirmaisiais nepriklausomybės metais.

Ideologijų priešprieša buvo milžiniška. Sovietiniam mąstymui buvo nesuprantamos politinės permainos valstybėje.

Todėl įtampa mieste priminė bręstantį pilietinį karą, pratrūksiantį kruvinomis skerdynėmis tarp kaimynų.

Tuometis miesto tarybos pirmininkas Vytautas Čepas pripažino, kad "Jedinstvos" organizacija Klaipėdoje buvo "valstybė valstybėje".

Dauguma jos narių buvo įsitikinę, kad lietuviai pradės su jais suvedinėti sąskaitas, kitaip tariant, prasidės masinis kitataučių naikinimas.

"Jie vystė didelę propagandą, rengdavo mitingus ir šmeižto akcijas prieš Lietuvą. Leido savo laikraštį, kuriame spausdino šlykščius antivalstybinius straipsnius. Mus smerkė dėl to Lenino paminklo ir kad esame fašistai, kad Komunistų partijos neklausome. Be mūsų radikalų "Jedinstvo" Klaipėdoje buvo vienintelė struktūra, kuri galėjo sukelti labai rimtų problemų mieste", – prisiminė V.Čepas.

Tarp priešų ieškojo savų

Aktyvus sąjūdininkas ir visuomenininkas, tuometis miesto tarybos narys Dionyzas Varkalis mįslingai šypsosi – savų žmonių, palaikančių laisvą Lietuvą, turėta net ir priešininkų gretose.

"Mes puikiai supratome, kad reikia turėti informacijos šaltinių, trumpai tariant, reikėjo žmonių, kurie užsiimtų žvalgyba. Todėl buvo stebimos kareivinės, KGB būstinės ir konspiraciniai butai. Tų lizdų Klaipėdoje buvo labai daug ir visi jie nepraslydo pro naujai besikuriančios šalies gynėjų akis. Mums reikėjo viską žinoti", – pasakojo D.Varkalis.

Tačiau vien stebėjimų nepakako, reikėjo išaiškinti įsibaiminusiems klaipėdiečiams ne lietuviams, kad laisvoje Lietuvoje visiems užteks vietos, niekas nebus persekiojimas dėl tautybės, pažiūrų ar religijos, svarbu nedaryti nusikaltimų valstybei.

"Organizuodavome susitikimus ir su lietuviais, ir su rusakalbiais. Ypač mums daug padėjo rašytojas Kostas Kaukas. Jis – karo dalyvis, susikabindavo savo medalius, ir mes, jo lydimi, išdrįsdavome eiti pas sovietų kariškius kalbėtis apie tai, kas vyksta Lietuvoje. Pamenu, nuėjome į kareivines, ten salė didžiulė, pilna žmonių. O vienintelis mūsų "ginklas" buvo, kad visa tai, ką darome, yra M.Gorbačiovo "perestroikos" (persitvarkymo – A.D.) dalis. Turiu pripažinti, kad su karininkais buvo gana lengva bendrauti", – prisiminė D.Varkalis.

Pasak D.Varkalio, karininkai Klaipėdoje jau buvo įleidę šaknis, įsikūrę su šeimomis ir nelabai norėjo aštrios konfrontacijos su sąjūdininkais.

Tad per 1991 m. sausio įvykius, kai Vilniuje prie televizijos bokšto sovietų smogikai nužudė keliolika žmonių, Klaipėdoje anuomet kraujo praliejimo pavyko išvengti.

Tada divizijos vadą Ivaną Černychą nenaudoti karinės jėgos įkalbinėjo ir uostamiesčio vadovai, ir tuometis KGB Klaipėdos skyriaus vadas Vaclovas Stropus.

Veikiausiai I.Černychas jautėsi nekaip, kad iki ausų ginkluota jo divizija per sausio įvykius Klaipėdoje pasirodė "nevyriškai" ir nesuvaldė situacijos strategiškai svarbiame pajūrio mieste.

Tad 1991 m. rugpjūčio 19-ąją pulkininkui atsirado puiki proga susigrąžinti reputaciją. Ir I.Černychas ėmėsi saviveiklos. Bet tai jau kita tema.

"Jedinstvos" citadelėje

Dar prieš nepriklausomybės paskelbimą Klaipėdoje kūrėsi pačios agresyviausios sovietinės organizacijos Pabaltijyje.

Pasak D.Varkalio, jų centras buvo tuometėje Baltijos laivų statykloje.

"Tuo metu statyklos teritorijoje stovėjo kariškių tanketės. Labai priešiškai prieš Lietuvą buvo nusiteikęs gamyklos vadovas, jis tiesiogiai bendravo su sovietų pulkininku I.Černychu. Žinojau, kad ten nuolatos vyksta antivalstybiniai propagandiniai mitingai, tad nusprendžiau pats asmeniškai pasiklausyti", – prisiminė D.Varkalis.

D.Varkalis tuo metu buvo miesto tarybos narys ir turėjo teisę įeiti į bet kurią įmonę be specialaus leidimo.

Taigi, sąjūdininkas nuėjo į tą "Jedinstvos" susirinkimą. Ten buvo didelis šurmulys, pilna salė žmonių, kurie labai rėkė. Ypač aršios buvo moterys.

"Veidų jų nemačiau, sėdėjau pasislėpęs už kolonos, negalėjau atvirai rodytis, nes būtų suplėšę į gabaliukus. Tos moterys kariškiams priekaištavo, kodėl jie Klaipėdoje negali įkurti OMON‘o (rus. Отряд милиции особого назначения – "specialiosios paskirties milicijos būrys"), juk Vilnius – geriausias pavyzdys, kaip jie ten puikiai tvarkosi. I.Černychas jas išklausė ir pareiškė, kad dėl to parduotuvėse daugiau mėsos neatsiras. Ir jos nutilo", – pasakojo D.Varkalis.

Tada jis išgirdo, kad Klaipėdoje vis dėlto planuojama organizuoti OMON‘ą, šis būrys turėjo įsikurti greta Baltijos laivų statyklos, dabartinėje STT būstinėje.

Dar kiek pasiklausęs, D.Varkalis tyliai pasitraukė.

"Tiesiogiai iš "Jedinstvos" informaciją gauti buvo sunkoka, bet ir iš ten įvairiais būdais žinios mus pasiekdavo", – tikino D.Varkalis.

Mįslingi veikėjai iš Maskvos

Tuo sudėtingu Respublikai laikotarpiu į Lietuvą iš Maskvos buvo atsiųsta apie 300 gerai parengtų specialaus padalinio žmonių, kurie turėjo "atsiskyrusią avį gražinti į bandą".

Jie paskirstyti po svarbiausius strateginius šalies miestus – Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Jonavą ir Visaginą.

Šitie veikėjai čia turėjo organizuoti draugoves, destruktyviai veikiančias šalies viduje.

"Mes visa tai žinojome ir siekėme, kad jie būtų demaskuoti. Siekėme, kad apie tai būtų pranešta viešai. Man lig šiol mįslė, kodėl valdžioje niekas į tai nesureagavo, ir tie žmonės liko Lietuvoje. Tikrai nemanau, kad jie lojalūs mūsų valstybei. Mes siekėme, kad Respublikos pilietybę suteiktų tik tiems, kurie 5 metus pragyveno Lietuvoje, tačiau nuspręsta ją suteikti visiems, kurie to panorės. Taip šitie veikėjai legalizavosi ir, manau, laukia valandos X, kad galėtų atlikti savo "pareigą", – teigė D.Varkalis.

Faktą apie Lietuvai priešiškų jėgų "desantą" patvirtino ir istorikas Seimo narys Arvydas Anušauskas. Tačiau, jo teigimu, minimų veikėjų skaičius – neaiškus.

"Buvo tokios grupės iš sąjunginio pavaldumo įstaigų. Paprastai jie atlikdavo savo darbus ir išvykdavo, paskutinės grupės veikė Lietuvoje 1990–1991 metais", – sakė A.Anušauskas.

Istorikas prisiminė ir kitą incidentą, kai KGB būstinėse buvo aptikta tūkstančiai padirbtų Lietuvos Respublikos pasų, gimimo liudijimų, kitų dokumentų.

"Tai yra faktas. Tie dokumentai buvo tušti, kad paskui galėtų užpildyti tam, kam reikės. Jie skirti asmenims, grįžusiems iš specialių mokyklų, kuriems suteikiamos naujos tapatybės. Tokių atvejų buvo nustatyta", – pripažino A.Anušauskas.

Esą ne paslaptis ir, kad nepriklausomybės pradžioje nemažai šių veikėjų, kurie neišvyko iš šalies, įsitrynė į Lietuvos kariuomenę, pasienį, muitinę, vertėsi įvairiais verslais. Kai kurie tapo turtingais žmonėmis, kiti net pateko į valdžią. Jų pavardės esą ne paslaptis.