Kol ligoninės koridoriuje fotografuojame Sigutę Mažonytę, pro šalį praeinantys pacientai pašnibžda, jog tai pati geriausia gydytoja. Neatsitiktinai už ją balsavusieji Klaipėdos Respublikinės ligoninės Neurologijos skyriaus vedėjai dėkoja už nuoširdumą, profesionalumą, dėmesį ir sugrąžintą sveikatą.

S.Mažonytė rūpinasi ne tik fizine pacientų sveikata. Galvodama apie jų savijautą, gydytoja skyriaus koridorius puošia paveikslais, pirktais už savo pinigus.

Apie darbą

Gimusi ir užaugusi Klaipėdoje, Sigutė baigė buvusią 14-ąją vidurinę mokyklą (dabar „Ąžuolyno“ gimnazija), pirmąją laidą, kai buvo pradėta dėstyti sustiprinta fizika ir matematika. Ji džiaugiasi turėjusi labai gerus mokytojus, padėjusius tvirtus žinių pagrindus. Tad aukso medaliu mokyklą baigusi abiturientė galėjo rinktis bet kurią specialybę.

Širdis linko į anglų kalbą ir mediciną. Anglų kalbos mokytoja gabią mokinę paskatino studijuoti mediciną, nes anglų kalbą ji vėliau galės išmokti ir pati. Sigutė patikino, jog taip ir įvyko.

S.Mažonytė pasirinko neurologiją, nes ši sritis labai artima psichiatrijai. Be to, tai tokia specialybė, kur ne tik įmanoma ištirti visą pacientą, bet ir prisiliesti prie jo sielos.

Po studijų ji grįžo dirbti į gimtąjį miestą. Paskyrimą gavo į miesto ligoninę, tačiau visada svajojo apie darbą dabartinėje savo darbovietėje. Jai dar nuo mokyklos laikų imponavo čia dirbusios iškilios asmenybės: tuometė Klaipėdos neurologijos žvaigždė Stanislovas Smolnikovas, gydytojas Genius Alfonsas Norvaišas.

1985 m. S.Mažonytės svajonė išsipildė, o dar po penkerių metų gydytoja pakeitė pavyzdžiu jai buvusį tuometį Neurologijos skyriaus vedėją S.Smolnikovą.

„Gydytojui suteikta labai daug, nes žmonės juo pasitiki. Tad norisi jų neapvilti ir pateisinti pasitikėjimą“, – tokiu požiūriu vadovaujasi neurologė.

Tačiau Sigutė neslepia, kad kuo ilgiau dirba, tuo darosi sunkiau. Mat kartais užuot padėjęs gydytojas pacientą gali tik paguosti – net ir šiuolaikinė medicina nesugeba įveikti visų ligų.

„Tokie pacientai kaupiasi pasąmonėje kaip švinas, nes negalėjai jiems padėti“, – apie profesinius sunkumus, slegiančius širdį, pasakojo ji.

S.Mažonytės manymu, kiekvienas gydytojas turi būti ir psichologas. Mat iš pradžių svarbiausia suprasti pacientą, o tik paskui žiūrėti, kuo galima jam padėti kaip savo srities specialistui.

„Kai buvau jaunesnė, būdavo pikta, kad pacientai ne visada klauso mano patarimų. Bėgant metams, tapau atlaidesnė. Supratau, kad visi žmonės yra skirtingi“, – atvira buvo pašnekovė.

Sigutei visada imponavo darbas ligoninėje, kur gali daugiau laiko skirti pacientui, pagalvoti apie jam reikalingus tyrimus. Nors ir vadovauja skyriui, per metus ji apsiima gydyti nemažą skaičių pacientų – apie 430. Vedėja neatsako nė vienam žmogui, norinčiam tapti jos pacientu.

S.Mažonytė neslepia, kad apie savo ligonius galvoja ne tik pasibaigus darbo valandoms, bet ir naktimis.

„Tenka išmokti susitvarkyti, nes negali būti nemiegotų naktų be skaičiaus. Kiekvienam žmogui reikia laiko ir pabūti pačiam su savimi“, – pridūrė pašnekovė.

Apie šeimą

Sigutė užaugo pedagogų šeimoje. Abu tėvai buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai. Trejais metais jaunesnis brolis pasirinko inžinieriaus specialybę. Vienas iš dviejų S.Mažonytės sūnėnų dabar studijuoja odontologiją, tačiau ji patikina tam įtakos neturėjusi.

„Mūsų šeimoje niekas nedalijo pasiūlymų, kokį kelią rinktis. Abu su broliu anksti išmokome būti savarankiški“, – paaiškino ji.

Dabar Sigutė kartu su mama gyvena bute Liepų gatvėje, kur ir užaugo.

Apie pomėgius

S.Mažonytė mėgsta keliauti, bendrauti su kitų šalių gyventojais, pažinti jų kultūrą. Kartais išvyką į svečią šalį suplanuoja savarankiškai, išsinuomoja automobilį arba keliauja pas draugus į Kanadą, Ameriką. Ji nemėgsta didelių draugijų.

Sigutė svajoja nukeliauti į Norvegijos šiaurę. Šis kraštas jai labai primena miniatiūrinę Kanados, kur ne kartą lankėsi, kopiją.

„Tai nepaprasto grožio ir aukštos kultūros šalis visais gyvenimo aspektais. Ne veltui sakoma, kad ekonominiu požiūriu tai pati palankiausia gyventi šalis“, – mano gydytoja.

Sigutė mėgsta žiūrėti tenisą. Juo užkrėtė šia sporto šaka susidomėjęs brolis. Nors ji prisipažįsta mėgstanti žiūrėti bet kokias sporto varžybas. Jos geriausiai padeda atsipalaiduoti nuo medicinos. Pašnekovė apgailestauja, kad anksčiau per mažai skyrė dėmesio sau ir nebuvo pakankamai aktyvi. Tačiau dabar atrado naują pomėgį – baseiną ir ilgus pasivaikščiojimus.

Apie Klaipėdą

S.Mažonytė jaučia didelę nostalgiją Dramos teatrui ir senajai aktorių kartai, su kuria užaugo. Tuomet teatras buvęs gyvas, tad ji nepraleisdavo nė vieno spektaklio. Gydytoja apgailestauja, kad tiek metų nerandama pakankamai pinigų greitesniam teatro atgaivinimui. Jai teko gydyti aktorius, kurie, negalėdami išgyventi, uždarbiavo statybose.

„Šiandien Dramos teatras yra sužlugdytas. Spektakliai Žvejų rūmuose jo negali atstoti, nes menui reikalingos tinkamos sąlygos“, – įsitikinusi pašnekovė.

Klaipėdietė pasidžiaugė atsiradusiu Kruizinių laivų terminalu, vis dažniau atplaukiančiais laivais. Pačiu tikriausiu uostamiesčio perlu ji vadina Smiltynę, leidžiančią pasijausti lyg kitame krašte. Tai esą puiki vieta poilsiui, nereikalaujanti didelių išlaidų.

Sigutė niekada nenorėjo gyventi kitame mieste, išskyrus Klaipėdą. Ji nelabai supranta klaipėdiečius, kurie nevažiuoja prie jūros. S.Mažonytė ten lankosi bet kuriuo metų laiku, bet kokiu oru. Ji neįsivaizduoja vasaros savaitgalių be jūros.

Pasak pašnekovės, jūra visada skirtinga, galinga, o žmogus, palyginti su jūra, – toks menkas.

Gyvenimo credo

„Pasistengti suprasti, o ne pasmerkti žmogų, elgtis su juo taip, kaip norėtumei, kad elgtųsi su tavimi“, – šiuo principu S.Mažonytė vadovaujasi ir darbe, ir asmeniniame gyvenime.

Apie Metų klaipėdietę

Gydytoja nustebo sužinojusi, kad atsidūrė kandidačių sąraše. Šią žinią jai pranešė brolis. Sigutė įsitikinusi, kad Metų klaipėdietės rinkimuose turėtų dalyvauti labiau matomi, džiaugsmą kitiems nešantys žmonės.

„Šie rinkimai – savotiška miesto šventė, pozityvus renginys, į kurį pakliūva lyderiai, vadovai ar menininkai. O gydytojai – tylūs, baltieji angelai sargai, kurie padeda, kai žmogui būna blogai“, – mano neurologė.

S.Mažonytės manymu, pasveikęs žmogus nemėgsta prisiminti buvusių sveikatos bėdų, tad nelinkęs jų viešinti svetimiems ir apie gerus gydytojų darbus žino tik artimieji.

Per ankstesnius Metų klaipėdietės rinkimus pašnekovė pastebėjo, kad kandidačių sąraše būdavo ne viena geros gydytojos pavardė, tačiau laimėdavo labiau matomos moterys. Tad Sigutė net neabejoja, kad ir šiuose rinkimuose jos pavardės nebus tarp nugalėtojų.