Nuo vaikystės lydėjusi svajonė
Režisierius, renginių organizatorius, poetas, klouno Bomo įkūnytojas pastaraisiais metais bene labiausiai asocijuojasi su įvairiais gatvės renginiais, kuriuose jis pasirodo grodamas ryla. Publiką džiugina ne vien egzotiško ir šiandienos kasdienybėje reto instrumento garsai – šalia menininko nuolat sukiojasi ir jo ištikimos „uodegėlės“.
Kaip sako pats V. Vyšniauskas, jų draugija yra pats nuostabiausias nuo pat vaikystės rusenusios svajonės išsipildymas.
„Aš visą gyvenimą norėjau turėti šunį. Vaikystėje man jo laikyti neleido tėvai. Ir apskritai anais laikais šunų buvo turbūt dešimt dvidešimt kartų mažiau nei dabar, o ir pati įvairovė buvo nepalyginamai mažesnė – arba vadinamieji kiemsarginiai, arba dar kokios dvi trys veislės“, – prisimena pašnekovas.
Tačiau kai galiausiai po ilgų metų aplinkybės susiklostė palankiai, sprendimas įsileisti augintinį į savo gyvenimą nebuvo spontaniškas. Kaip sako pats Virginijus, būtent borderkolio veislė buvo pasirinkta ir atsitiktinai, ir neatsitiktinai.
„Man šuo nėra pasipuikavimas brangia veisle. Man jis turi būti draugas, ir aš jam turiu būti draugas. Mes turime būti lygiaverčiai“, – savo požiūrį dėsto menininkas.
Ir nustebino, ir sužavėjo
Būtent toks ryšys jį papirko stebint vieno fotografo, iš kurio sėmėsi profesionalaus fotografavimo žinių, šeimos augintą borderkolių kalytę: „Mane labai nustebino ir sužavėjo šios veislės šunų intelektualumas, darbštumas ir atsidavimas. Galiausiai būtent to ir pradėjau ieškoti.“
V. Vyšniauskas neneigia, kad nemažai domėjosi šios veislės istorija, specifika, tačiau tai jau veikiau buvo formalumas.
„Tiesiog taip būna, kad pamatai ir supranti – tai mano. Iš kur tai išplaukė? Iš pasąmonės, iš nuojautos, iš praeities, iš fantazijų, iš kažkokios... nežinau, galbūt metafizikos“, – svarsto kūrėjas.
Taip į jo namus beveik prieš devynerius metus atkeliavo kilminga dama Žužu, kurios tėvai – iš Vokietijos, o ilgainiui į šeimą buvo priimta ir nauja narė – jos palikuonė Bela. Pašnekovo žodžiais, tokio iš anksto neplanuoto posūkio priešistorė – gana proziška.
„Tikrai žinojau, kad niekada neveisiu šunų, neprekiausiu jais. Tai nebus kažkoks mano verslas. Tiesiog kai Žužu suėjo ketveri metai, nusprendžiau, kad negaliu atimti iš jos gamtos dovanos – norėjau, kad ji bent kartą gyvenime patirtų, kas tai yra motinystė“, – šypteli klaipėdietis.
Turbūt nujausdama, kad tai bus pirmas ir paskutinis kartas, Žužu pasistengė ne juokais. Besilaukiančios kalytės echoskopiją atlikęs veterinaras atsargiai prognozavo keturis palikuonis, o galiausiai pasaulio šviesą išvydo visas aštuonetukas.
Meilė trunka tris minutes
Septyni šuniukai gimė juodai balti, kaip ir Žužu, o paskutinis ir vienintelis toks buvo rudas. Belos vardu pavadinta kalytė netruko užkariauti Virginijaus širdį ir liko kartu su mama. „Beje, įdomu tai, kad iš tos šeimos, iš kurios kilusi Žužu, visose vadose irgi būdavo bent po vieną tokį „ryžiką“, – atskleidžia gatvės artistas.
Kaip pripažįsta pašnekovas, šis atspalvis tarp borderkolių veislės atstovų kiek retesnis.
„Ir būtent tokiais šunimis kažkodėl labai didžiuojasi latviai. Jei kur nors Palangoje pamatydavai rudą borderkolį, tai jau žinai, kad latvio. Kodėl, kokia čia yra psichologija, neturiu supratimo“, – juokiasi rylininkas.
Pašnekovas dalijasi netikėtais pastebėjimais – nors Žužu ir Belą sieja artimiausias kraujo ryšys, tačiau ypatingo meilumo kalytės viena kitai nepuoselėja.
„Mes, žmonės, arba bent jau aš, iki tol neturėjęs šunų, turbūt įsivaizduojame, kad čia turėtų būti toks mamos ir vaiko santykis. Nieko panašaus. Trečias mėnuo prasidėjo – jokių pažinčių, sentimentų. Kova už geresnį kąsnį, meilikavimas. Tu – sau, aš – sau. Praeities nėra“, – šypteli pašnekovas.
Kai menininkui kažkur prisieina keliauti be augintinių, tokių išvykų metu abi damas netgi tenka atskirti ir patikėti skirtingoms „auklėms“.
„Kai Žužu ir Bela susitinka po tokių išsiskyrimų, meilė trunka kokias tris minutes. O paskui viskas išgaruoja ir vėl grįžta į tas pačias pozicijas. Sakykime, nematoma konkurencijos siena tarp jų visą laiką jaučiama. Todėl visada turiu laviruoti, negaliu nė vienos nuskriausti nei pagyrimais, nei skanėstais, nei ėdalu“, – atskleidžia klaipėdietis.
Važiuoju į festivalius daugelyje šalių, bet niekada nemačiau, kad būtų ryla su šunimi. Ko gero, esu toks vienintelis Europoje.
Skiriasi it diena ir naktis
O ir abiejų kalyčių charakteriai, anot pašnekovo, skiriasi kaip diena ir naktis. Mama – labiau rami ir lanksti. „Žužu yra ta, kuri visur prisitaikys, viską iškentės. Ji ramesnė, sėslesnė“, – augintinę apibūdina šeimininkas.
Tuo tarpu jos palikuonė – tikras energijos užtaisas. „Bela yra chuliganė, bet labai išmintinga chuliganė. Ji ambicinga, su charakteriu. Jos pozicija tokia: norėsiu – darysiu, bet jei gražiai paprašysi – irgi padarysiu. Tai patarnavimas nežeminant savęs – galiu būti gera, bet iki „plintuso“ nenusileisiu“, – šmaikštauja menininkas.
Šie skirtumai atsispindi ir bendraujant su publika. Žužu didesnį palankumą demonstruoja brandesniems žmonėms, o Belai smagiausia sukiotis tarp vaikų, jaunimo.
V. Vyšniauskas tikina: dalyvavimas gatvės pasirodymuose šunims – ne prievolė, o toks malonumas, kad vos ištarus frazę „važiuosime kamuoliuko gaudyti“, tai reiškia – groti, kalytės ima net drebėti iš nekantrumo.
„Pabandyk su jomis pasyviai – joms reikia veiksmo. Ir pagrindinis veiksmas susijęs su kamuoliuku. O kadangi pasirodymų metu mano rankos užimtos, nepavyktų rodyti ypatingų triukų, tą kamuoliuką aukštyn galiu išmesti tik koja. Kai buvo jaunesnė, Žužu išmoko daryti ir salto ore, bet aš jos ėmiau gailėtis, nes tokį triuką reikia atlikti ant minkšto paviršiaus, o ne kažkur gatvėje“, – sako pašnekovas.
Analogų nematė niekur
Dar daugiau – kaip tikros artistės, jos yra visiškai priklausomos nuo žiūrovų ir jų emocijų. Kai publika nesibūriuoja, porelė tiesiog prigula ir ilsisi, bet vos tik užmato susidomėjusius žiūrovus, iškart prisimena kamuoliuką. „Nenori tuščiai dirbti“, – šypteli rylininkas.
Jis pabrėžia, kad jo augintinės yra ne dresuoti cirko artistai, o partneriai, kurie reaguoja į aplinką ir patys priima sprendimus. Šis unikalus ryšys nelieka nepastebėtas nei Lietuvoje, nei užsienyje – V. Vyšniauskui tenka keliauti po įvairiausius tarptautinius rylininkų festivalius ir, kaip sako, panašios gatvės artistų komandos niekur kitur nebuvo matęs.
„Važiuoju į festivalius daugelyje šalių – Čekijoje, Estijoje, Slovakijoje, Suomijoje, Vokietijoje, bet niekada nemačiau, kad būtų ryla su šunimi. Nenoriu girtis, bet, ko gero, esu toks vienintelis Europoje“, – spėja žinomas pajūrio rylininkas.
Ar tai būtų gatvės pasirodymai, ar kelionės svetur, Žužu ir Belos šeimininkas visada gali būti tikras, kad jo augintinės nepridarys jokių rūpesčių nei jam, nei aplinkiniams. Net pavadėlio, ir tai labai retai, prireikia tik jaunesniajai kalytei. Tai šunys „lipdukai“, vaizdžiai apibūdina pašnekovas.
Dažnai sakoma, kad būtent borderkolio veislės atstovai iš visų kitų šunų išsiskiria aukščiausiu intelektu. Nepaisant puikių prigimtinių savybių, mažų šuniukų auginimo klaipėdietis nepaliko savieigai.
Didžiausia pamoka – ištikimybė
Abi kalytės baigė dresūros mokyklas, o Belai, kurią dar mažą išgąsdino didelis šuo, teko samdyti ir privačią specialistę, kuri per gana trumpą laiką padėjo sėkmingai susidoroti su šia baime. Šeimininkas griežtai prižiūri ne tik augintinių mitybą, bet ir atidžiai rūpinasi jų sveikata. Antai sąnarių problemų turinčiai Žužu jau prireikia specialios reabilitacijos – kalytė treniruojasi ant povandeninio ėjimo takelio.
V. Vyšniauskas neretai pastebi, kad kai kuriems žmonėms šuo tampa tarsi dar vienu interjero atributu, kurį reikia tik pašerti ir išvesti atlikti gamtinių reikalų. Tačiau ši gyvybė reikalauja ne tik didžiulės atsakomybės, daug dėmesio ir laiko, bet ir verta tokios pat besąlygiškos meilės, kokią dovanoja pati.
„Tu matai tą gyvūną, kaip žmogus mato savo vaiką. Ar jis yra silpnesnis, ar pavargęs, ar neturi nuotaikos, ar neėda. Ir man jų netekimas prilygtų vaiko netekimui“, – atvirai kalba pašnekovas.
Paklaustas, kokią didžiausią pažinimo dovaną suteikė jo augintinės, klaipėdietis, ilgai nesvarstęs, atsako: iš šunų žmonės galėtų pasimokyti to, ko labai trūksta jų santykiams, – ištikimybės.
„Jei mes būtume tokie ištikimi vienas kitam... Koks tu bebūtum, ar nesąmones darantis, galbūt praeityje paklydęs – šuo visada bus šalia. Gali būti keturi šeimos nariai, penki, ir visų jis klausys, visiems patarnaus, bet vis tiek išsirinks vieną, kuriam rodys didžiausią prieraišumą, – „vyriausiąjį piemenį“. Bet apie kitus šunis nežinau – galiu kalbėti tik apie savo“, – šypteli pašnekovas.
Nepaprastai protingi ir energingi
* Iš Didžiosios Britanijos kilę borderkoliai jau šimtmečius garsėja kaip nepakeičiami piemenys, galintys suvaldyti dideles avių bandas vien tik žvilgsniu ir greitu judesiu. Šiandien šie keturkojai vertinami ne tik ūkiuose – jie tapo tikromis žvaigždėmis šunų sporto pasaulyje ir yra mylimi šeimų augintiniai.
* Šios veislės atstovai laikomi vienais protingiausių šunų pasaulyje: jie akimirksniu perpranta komandas, geba įsiminti šimtus žodžių ar ženklų, o jų noras dirbti ir mokytis yra beveik beribis.
* Borderkoliui reikia daug fizinės ir protinės veiklos – ne vien pasivaikščiojimų, bet ir intensyvių treniruočių, bėgiojimo, kamuoliuko gaudymo ar net dalyvavimo šunų sporto varžybose – čia puikiai atsiskleidžia jų vikrumas, greitis ir noras bendradarbiauti su žmogumi.
* Sveikatos atžvilgiu borderkoliai paprastai yra tvirti, tačiau gali sirgti tam tikromis paveldimomis ligomis – klubo sąnario displazija, akių ligomis ar epilepsija. Todėl labai svarbu rinktis patikimą veislyną, kuris rūpinasi šuniukų sveikatos patikromis.
Šiek tiek faktų
* „Hipnotizuojantis“ žvilgsnis – jų ganymo technika paremta intensyviu akių kontaktu su gyvuliu. Avys reaguoja į šį žvilgsnį ir juda ten, kur reikia.
* „Sraigtasparnio uodega“ – bėgant dideliu greičiu, jie naudoja uodegą kaip vairo sraigtą, kad tiksliai manevruotų posūkiuose.
* Sporto ir šou žvaigždės – beveik kiekviename šunų sporte tarp nugalėtojų dažnai būna būtent borderkoliai, dėl savo gebėjimo greitai išmokti sudėtingų triukų jie taip pat populiarūs įvairiuose filmuose, reklamose ir talentų šou.
* Begalinė energija – jie gali dirbti ar bėgioti visą dieną, o grįžę namo dar norės žaisti.
* Darboholikai – kai kurie net patys sau pasiskiria darbą, pavyzdžiui, pradeda „ganyti“ vaikus, kitus gyvūnus ar net judančius šešėlius.
* Spalvų įvairovė – nors dauguma įsivaizduoja juodai baltus borderkolius, iš tiesų jie gali būti rudi, marmuriniai, trispalviai ar net beveik balti.
* Emocijos – borderkoliai yra labai jautrūs garsams ir šeimininko nuotaikai, todėl jiems netinka griežti, rėksmingi auklėjimo metodai.
(be temos)