„Žemaitijos dragūno“ rankininkai šiais metais du kartus sudrebino Lietuvos sporto padangę. Klaipėdiečiai vasarį po 20 metų iškovojo Didžiąją taurę, o šį mėnesį tapo šalies čempionais. Šios pergalės – saldūs trenerio Artūro Juškėno darbo vaisiai, kuriuos nokino ilgus metus.

Saldus pergalės skonis

– Treneri, koks jausmas užkariavus Lietuvą?

– Geras. Labai malonu, kad pavyko laimėti visus titulus ir Klaipėdos sporto mėgėjams padovanoti dvi dideles pergales.

– Ar slapta tikėjotės, kad jus aplankys bent viena sėkmė?

– Visada eidamas į rungtynes tikiuosi laimėti. Džiugu, kad ir žaidėjai patikėjo. Todėl geresnės sezono pabaigos neįmanoma įsivaizduoti. Tiesa, iki paskutiniųjų rungtynių padėtis buvo itin įtempta. Gal dėl to buvome ir patys kalti. Prasidėjus paskutiniajam – trečiajam – ratui praradome brangų tašką Šiauliuose, kurio niekuo gyvu neturėjome palikti šiame mieste. Vėliau vieną tašką praradome varžybose su Kauno „Granitu“. O pirmenybėms baigiantis reikėjo melstis, kad ši komanda pakištų koją aukščiau mūsų buvusiai kitai Kauno ekipai – „Lūšiai“.

– Kodėl esate rankininkas, o ne, pavyzdžiui, futbolininkas ar krepšininkas?

– Kol patekau į rankinį, išbandžiau viską – žaidžiau futbolą ir krepšinį. Norėjau būti krepšininkas, tačiau gyvenimas susiklostė kitaip. Vieną 1982 metų dieną į tuometės 22-osios vidurinės mokyklos, šiandien „Vėtrungės“ gimnazijos, klasę atėjo treneriai – dabartinis „Dragūnų“ komandos vadovas Viktoras Šiukšteris ir Regimantas Avižonis. Išsirikiavome. Paskutinis rikiuotėje buvau aš. Sakau: „Priimkite ir mane“. Pirmasis ugdytojas buvo V.Šiukšteris. Vėliau jis tapo verslininku, o mūsų grupę perėmė Jonas Žemaitaitis. Rankininko karjera nebuvo įspūdinga, tačiau nebuvo ji ir pilka. Kai buvau pakviestas į garsiąją „Maisto“ komandą, toje pozicijoje, į kurią pretendavau, gerai žaidė Robertas Laurinaitis. Teko palaukti, kol tapau pagrindiniu rankininku.

Šaltkalvis tapo treneriu

– Kaip tapote treneriu?

– Gana įdomi istorija. Mano laikais buvo madinga po aštuonių klasių atsisveikinti su mokykla ir siautėti. Įstojau į Klaipėdos politechnikumą, tapau elektrifikacijos specialistu – kvalifikuotu techniku-elektriku. Prieš nutardamas stoti į tuometį Kūno kultūros institutą, įsidarbinau pas tėvą 5-ojoje mechanizacijos valdyboje. Turėjau dirbti elektriku, bet dėl užimto etato dirbau šaltkalviu. Vieną dieną liepė pakeisti didelio krano ratą. Prisukau vamzdžiu varžtą, kiek sveikatos turėjau. Penki šaltkalviai knisosi pusę dienos, kol jį atsuko. Tuomet tėvas pasikvietė ir sako: „Sūneli, nueik pas trenerį, gal jis tau kokį pagalbininko darbelį duos“. Paklausiau. Kreipiausi į J.Žemaitaitį. Taip nuo 1990 metų pradėjau dirbti Kompleksinėje sporto mokykloje. Šiemet sukako lygiai 20 metų, kaip dirbu treneriu.

– Susidaro įspūdis, kad esate impulsyviausias rankinio treneris Lietuvoje?

– Pastarajame čempionate gavau tik vieną įspėjimą. Tad galiu save įvardyti ramiausiu. Po neseniai surengto seminaro supratau, jog daug ką kvailai darau. Žinojau, kad nereikia rėkti, tačiau dabar gavau mokslišką paaiškinimą, dėl ko tai nėra gerai. Tu rėkdamas dar labiau žlugdai žaidėją. Vienoks treneris turi būti rungtynių metu, kitoks – po. Nervai neišlaiko tada, kai deriniai nė per nago juodymą nėra panašūs į tuos, kuriuos gludinome per treniruotes. Tuomet prarandu savitvardą. Riksmus šiame čempionate pateisinu ir tuo, kad labai norėjome laimėti. Mes nebuvome tokie stiprūs, jog galėtume būti ramūs dėl lengvų pergalių. Nebent su uteniškiais. O per visas kitas varžybas turėjome labai stengtis. Kai pajautėme, kad galime užimti aukščiausią vietą, ir supratome, kad negalime prarasti nė taško, įtampa darė savo. Ir man, ir žaidėjams. Ji nepaprastai slėgė. Esu įsitikinęs šimtu procentų, jog kitąmet bus akivaizdžiai lengviau. Žaisime daug geriau, nes nebus to įtampos. Nebereikės įrodinėti, kad ir aš sugebu paruošti čempionus.

– Ar pirmosiomis akimirkomis po pergalės mintyse norėjosi ką nors pasiųsti toli, toli?

– Norėjau. Tikrai norėjau. Mintyse jie ten ir buvo. Keli negeri žmonės man duodavo suprasti, jog aš nieko nenuveiksiu.

– Kiek trunka, kol po varžybų susitvarko balso stygos?

– Reikia dviejų dienų.

– Tai per jas bendraujate gestais, pirštais?

– Beveik. Žmona džiaugiasi, vyras – tylus, ramus.

Meilė rankinio salėje

– Žinome, kad žmona Rasa irgi rankinio specialistė.

– Kolegos pasistengė, kad 1996 metais sumainytume aukso žiedus. Dirbome su vaikais vienoje salėje. Aš treniruodavau po jos. Mokytojas Algis Žutautas tapo kone piršlys. Šnekėjo, šnekėjo ir prišnekėjo.

– Kiek prigyvenote vaikų?

– Per tą rankinį – tik vieną – Luką, kuriam – birželio 28 dieną sukaks 14 metų. Jis, kaip ir aš, gimęs po Vėžio ženklu, irgi rankininkas.

– Tikriausiai prie vakarienės stalo daugiau apie nieką, išskyrus rankinį, nekalbate?

– Stengiamės apie jį nešnekėti, tačiau nepavyksta. Juolab kad nuo praėjusių metų žmona man padeda treniruoti „Dragūnus“. Norėčiau, jog kiekvienoje treniruotėje ir žmona būtų, tačiau tuomet sūnų reikėtų atiduoti į internatą. Šeima šiemet dėl sporto tikrai nukentėjo. Sūnaus mokslo rezultatai – taip pat.

– Gal kompiuteris kaltas?

– Ne. Dėmesio stoka. Kai jis grįžta iš mokyklos, mes tuo metu išskubame iš namų į treniruotes. Laisvė sūnui.

Dėl krizės neteko pilvo

– Kas A.Juškėnui patinka be rankinio?

– Domiuosi daugeliu sporto šakų. Jei turėčiau daugiau laisvo laiko, norėčiau lankytis visose varžybose. Dar patinka dviratis. Vasarą sėdęs ant jo stengiuosi nuvažiuoti iki Nidos. Žmona – iki Juodkrantės, o aš bandau įveikti visą atstumą. Per dieną numinu apie 120 km. Nedejuoju. Mėgstu keliauti. Dažniausiai savo automobiliu aplankome Čekiją, Vokietiją, Austriją. Neretai pas brolį Marių į Vokietiją važiuojame. Ten aplinkui viską išnaršome. Pastaruoju metu užsikrėčiau dar dviem pomėgiais – kalnų slidinėjimu ir žvejyba, į kurią įklampino pusbrolis. Jau išmokau užkirsti kimbančią žuvį. Kitų žvejybos elementų dar tik mokausi.

– Jei dviračiu įveikiate tiek kilometrų – sportinė forma nebloga?

– Krizė davė naudos – mažiau valgome. Dingo pilvukas. Tapo lengviau minti pedalus.

– Teko nugirsti, kad ne taip seniai prekiavote butais?

– Taip. Prieš trejus metus dirbau agentu nekilnojamojo turto bendrovėje.

– Su jūsų liežuvio lankstumu galima parduoti palapinę it butą.

– Taip ir būdavo. Sekėsi labai gerai. Tačiau kentėjo rankinis. Neužteko jam laiko. Dabar tas pagalbinis darbas automatiškai atkrito.

Klaipėdos nekeis į užsienį

– Ar turite neįgyvendintų svajonių?

– Svajojau laimėti Lietuvos čempionatą. Tačiau turiu ir didesnių svajų. Po šiųmečių pergalių trokštu, kad Lietuvos rankinio centras iš Kauno persikeltų į Klaipėdą.

– Ar norėtumėte treniruoti užsienio komandą?

– Užpernai, pernai būčiau išvažiavęs be mažiausios širdgėlos, tačiau šiuo metu – ne. Klaipėdoje užaugo gera ekipa, kuri tik stiprės, dar daug ką nuveiks. Reikia tik miesto ir visuomenės pagalbos.