A. Piklaps: esame kitokie

Išskirtiniai krašto bruožai

– Jūsų abu tėveliai – vokiečių kilmės, abu – šio krašto senbuviai. Kaip jie ir apskritai dauguma čia pasilikusių Klaipėdos krašto gyventojų priėmė sovietmetį?

– Jei tarpukariu, kraštui tapus Lietuvos dalimi, dauguma vokiečių kilmės vietinių gana lengvai asimiliavosi ir integravosi, tai sovietinę Lietuvą jie priėmė gana sunkiai. Suvokdami, kad jų vaikai daugiau pasieks, tam tikra prasme atsisakę savo šaknų, tai savo namuose ir tarpusavyje jie labai mažai kalbėjo vokiškai.

– Kuo vietiniai Klaipėdos krašto vokiečiai skyrėsi nuo šalia jų gyvenančių lietuvių?

– Mes skyrėmės dviem dalykais – kalba ir religija. Nors vyrauja stereotipas, kad jei tu – ne katalikas, tai esi ne lietuvis. Bet iš tikrųjų tarp tų pačių lietuvių yra nemažai įvairių konfesijų žmonių.

– Kitais metais bus lygiai 500 metų, kai buvo įkurta Prūsijos kunigaikštystė. Ar ši data vietos vokiečiams šiandien ką nors reiškia?

– Manyčiau, kad tai svarbus istorinis faktas, nes 1525 m. Vokiečių ordino magistras atsisakė valdžios, ir Prūsija tapo pasaulietine valstybe, valstybine religija – protestantizmas. O pagrindinė Martino Lutherio idėja, kad kiekviena tauta turėtų skaityti Bibliją savo kalba, tapo aktuali ir šio krašto žmonėms. Remiantis šia idėja, Biblija pirmiausia buvo išversta į vokiečių kalbą. Na, o Klaipėdai, Klaipėdos kraštui ir Rytprūsiams buvo svarbu, kad čia tai paskatino Biblijos vertimus ir į visas kitas kalbas. Pavyzdžiui, pirmoji Danieliaus Kleino lietuvių kalbos gramatika buvo parašyta lotynų kalba, ir Simonas Dachas rašė jai dedikaciją. Tai buvo žinia kurfiurstui, kad lietuvių kalba irgi turi turėti savo gramatiką, nes į šią kalbą irgi reikia versti Bibliją. Taigi reformacija arba protestantizmas yra išskirtinis šiame krašte gyvenusių žmonių – lietuvių ir vokiečių – bruožas.

– Ką galėtumėte pasakyti apie savo protėvius?

– Mano protėviai buvo šio krašto gyventojai, o mes esame tie, kurie likome čia. Kraštui teko nemažai išgyventi, 1919 m. kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos imperijos, paskui išgyveno prancūzmetį, vėliau – Lietuvos laikmetį, po to atėjo Vokietijos laikai ir galiausiai – sovietinė Lietuva. Kaip mano močiutė sakydavo: „Valstybės ir valdžios keitėsi, o mes čia buvome ir likome.“ Analogiška ir latvių-kuršių palikuonių situacija, vadžios keitėsi, o jie čia ir pasiliko palei marias.

– Pavyko atsekti savo protėvių liniją?

– Mes atsekėme mamos Klumbių giminės liniją iki XIX a. pradžios. Toliau ir neieškojome. Yra fiksuotas faktas, kad panaikinus baudžiavą (baudžiava krašte buvo panaikinta apie 1810 metus, anksčiau nei Rusijos imperijoje), mano proproprosenelis su kaimynais įkūrė Miško Galo arba Miškogalių kaimą. Tai galima teigti, jog nuo to laiko mano protėviai krašte jau gyveno. Toliau ir nebuvo poreikio ieškoti ankstesnių šaknų, nes kilmingi jie nebuvo, giminės herbo nebuvo, taigi, nelabai ir svarbu, kas buvo dar prieš tai.

Pareigos: šiuo metu A. Piklaps vadovauja S. Dacho namams uostamiestyje, yra Klaipėdos vokiečių bendrijos vadovas, priklauso miesto evangelikų bendruomenei. / Vestos Jašinskaitės nuotr.

Skirtingų tautų mišinys

– Tai kas tie Klaipėdos krašto žmonės – labiau vokiečiai ar labiau lietuviai?

– Maždaug prieš 100 metų įvyko skilimas tarp šio krašto gyventojų, kai tapo svarbus nacionalinis klausimas – esi vokietis ar lietuvis. Dar ir dabar dažnai yra remiamasi 1925 metų krašto gyventojų apklausa, anot kurios, tuomet per 40 procentų gyventojų pasisakė, kad yra vokiečiai, ketvirtadalis identifikavo save lietuviais, o maždaug 20 proc. visų žmonių teigė, kad jie yra klaipėdiškiai. Taigi vokiškoje statistikoje klaipėdiškiai prijungiami prie vokiečių, o lietuviškoje statistikoje, klaipėdiškiai (kuriuos mėgta vadinti tautiškai nesusipratusiais lietuviais) prišlieti prie lietuvių. Mes savo laiku nusprendėme, kad esame vokiečiai, bet vietos senbuvių šaknys yra skirtingos.

– O kaip kiti jus identifikuodavo?

– Mokykloje mane visi vadino latviu, nes pavardė primena apie kuršišką-latvišką-prūsišką-baltišką prigimtį.

– O jūs pats save kuo laikėte? Žinojote apie savo vokiškas šaknis?

– Kol man suėjo 10 metų, namie visi tarpusavyje kalbėjo vokiškai, tačiau su manimi – tik lietuviškai. Mokykloje, kai reikėjo rinktis užsienio kalbą, man tėvai pasakė, jokios anglų nebus, turėsiu mokytis vokiečių. Namie man tėtis pradėjo skaityti „365 pasakas“ vokiškai, aš tuo metu beveik nieko nesupratau. Tik vėliau mokykloje pastebėjau, kad man labai lengva įsiminti naujus žodžius. O kalbant apie identitetą, kiek vėliau suvokiau save klaipėdiškiu – būtent Klaipėdos krašto gyventoju. Šitas kraštas tuo ir ypatingas, kad čia yra dviejų skirtingų tautų ir kultūrų mišinys. Mes tuo ir esame kitokie. Man labai džiugu, kad vis dažniau žmonės atranda šį kraštą, bando atgaivinti senąją šišioniškių, Klaipėdos krašto lietuvių, tarmę. Norėtųsi išmokti ir senąjį vokiškąjį Rytprūsių dialektą.

– Kaip apibūdintumėte tą dviejų skirtingų tautų kaimynystę?

– Buvo metas, kai pokaryje vietos lietuviai gelbėjo Rytprūsių vaikus našlaičius, bėgusius pagalbos į Lietuvą. Dabar mes sutinkame vokiečių karius, kurie atvyksta į ekskursijas, į Klaipėdą, pasakojame jiems miesto istoriją ir džiaugiamės jų buvimu čia, nes jie prisideda prie mūsų laisvės ir nepriklausomybės išsaugojimo.

Bendrija, gimnazija, bažnyčia

– Ar Sąjūdžio pradžia ir kova už Lietuvos nepriklausomybę atvėrė ir krašto vokiečių bendruomenei naujų galimybių?

– 1989-aisiais buvo įkurta Klaipėdos vokiečių bendrija, man tada buvo 16 metų. Aš su dar 11 vaikų išvykome į Vokietiją tobulinti vokiečių kalbos. Toks buvo toks pirmas prisilietimas prie istorinių šaknų. Tai turėjo įtakos mano tolesniam pasirinkimui, nuo 1991 m. esu Klaipėdos vokiečių bendrijos narys, o nuo 1995 m. įsiliejau į liuteronų bendruomenę.

Šitas kraštas tuo ir ypatingas, kad čia yra dviejų skirtingų tautų ir kultūrų mišinys. Mes tuo ir esame kitokie.

– Gal pamenate, kada į viešąjį klaipėdiečių ir klaipėdiškių gyvenimą sugrįžo senasis Klaipėdos pavadinimas – Memelis?

– Keliolikos metų prireikė, kad Memelio pavadinimai imtų rastis kur nors viešai. Pamenu, 1993 metais bendrija norėjo persivadinti į Klaipėdos vokiečių bendriją „Memel“. Mums buvo atsakyta neigiamai, nes šitas pavadinimas esą yra draudžiamas ir jo negali būti. Ir jis tada nebuvo registruotas. Vėliau apie 2000-uosius buvo įkurta pirmoji alaus darykla „Memelis“ ir jau tada tam, regis, niekas neprieštaravo. Tam tikriems dalykams reikia laiko. Praėjo 10 metų po nepriklausomybės atgavimo, lietuviai pajuto, kad tai jų žemė, ir dingo baimė tam tikriems dalykams.

– Jūs ir jūsų mama Magdalena Piklaps, mieste dešimtmečius garsėjusi savo labdaringa veikla, buvote tie žmonės, kurie suprato, kad Klaipėdoje reikia vokiškos mokyklos. Kokia buvo pradžia ir ar lengvas buvo jos kūrimo kelias?

– H. Zudermano gimnazija, kuri pradžioje buvo Vokiečių pradinė mokykla, skynėsi kelią gana sunkiai. Čia mano asmeninė nuomonė, bet esu tikras, kad tie sunkumai, kuriuos teko įveikti, buvo susiję su sovietiniu palikimu. Jei pamenate sovietinį stereotipą – vokiečiai yra blogi. Ir reikėjo laiko, kad tokių nuostatų būtų atsikratyta. Todėl natūralu, kad mokyklos steigimo pradžia buvo sunki. Pirmiausia, niekas iš vietos valdžios nenorėjo tos mokyklos, mums labai pasisekė, kad ta idėja užsidegė tuometė 5-osios vidurinės mokyklos vadovė Angelė Klitienė, kuri vėliau tapo tos Vokiečių pradinės mokyklos direktore. Ieškojome patalpų, norėjome įsikurti buvusioje Luizės gimnazijoje (dabar Karalienės Luizės jaunimo centras), tačiau pasipriešinimas buvo didelis, teko ieškoti kitos vietos. Ilgainiui mokykla išaugo iki gimnazijos, ir tai yra nuostabu.

– O kaip Šv. Jono bažnyčios reikalai?

– Mes labai laukiame jos atstatymo. Bet norime, jog visi suprastų, kad Šv. Jono bažnyčia nėra tik liuteronų šventovė. Tai – istorinė bažnyčia, todėl reikia atstatyti ją tokią, kokia buvo, originalią. Nors liuteronų bendruomenė Klaipėdoje yra maža, neviršija tūkstančio žmonių. Žinoma, mums pakaktų ir mažos bažnyčios, tačiau peržengus konfesinius skirtumus, mes teigiame, kad tai būtų miesto bažnyčia, reprezentacinė bažnyčia. Pavyzdžių yra daug, kai bažnyčia, atstatoma valstybės ir privačiomis lėšomis, tampa miesto gyvybės simboliu, sakraline miesto erdve. Galima daug prigalvoti, kas ten galėtų vykti, bet kol kas laukiame bokšto atstatymo pradžios.