Patogus meras

Lietuvą valdanti koalicija, ypač Darbo partija, neteisingai surašė savo rinkimų programą.

Reikėjo teigti, jog naudos savo paraką tam, kad atimtų iš kolegų Europos Sąjungos pinigų kontrolę. Darbiečiai per rinkimų kampaniją galvas guldė ir už tiesioginius merų rinkimus.

Deryboms, kas žarstys milijardus eurų, Viktoras Uspaskichas su Algirdu Brazausku išeikvojo visą entuziazmą. Nebeliko sveikatos antrajam frontui - tiesioginiams mero rinkimams.

Dabar jie teisinasi, kad koalicija nebesusitaria, ar tiesiogiai išrinktas meras bus tik savivaldybės tarybos pirmininkas, ar galės vadovauti ir administracijai.

Nenorint daryti jokių reformų, galima sugalvoti šimtus priežasčių. Tik ką nors keičiant lieka viena galimybė - reikia dirbti.

Nenoras reformuoti savivaldą, kurioje keroja kolektyvinė atsakomybė ir biurokratizmas, yra pagrįstas valdančiųjų partijų reitingais. Pasitikėjimas tirpsta. Rinkėjų kantrybės likučiai ištaškyti per virtines nepasibaigiančių skandalų.

Ims ir susirinks opozicija kitąmet didžiąją dalį tiesioginių merų. O kokie šansai be merų paramos laimėti dar vieną Seimo kadenciją?

Tiesiogiai išrinkto mero nepagąsdinsi rūmų perversmais. Savivaldybės tarybos frakcijos, nupirkusios svyruojančių, ko nors negavusių deputatų balsus, gali rengti perversmus kiekvieną mėnesį. Dabartiniai įstatymai leidžia nuversti savivaldybės lyderį už negražias akis ar per ilgą nosį.

Ramus jis gali būti tik tada, kai savivaldybės tarybos daugumą sudaro viena - jo partija. Žinoma, jei partija nesugalvoja skilti, kaip dabar liberalcentristai.

Koalicinis meras yra patogus visiems. Partneriai jį gali iš visų kampų spausti, kad meras tenkintų jų asmeninius interesus.

O centrinė valdžia gali savivaldybei duoti, atimti, padauginti, padalinti tiek, kiek meras mokės laviruoti ir prisitaikyti. Ypač be reikalo nelaidyti liežuvio.

Geriau, jei meras lankstysis ir dėkos: „Ministras pažadėjo, Premjeras davė. Ačiū partijai, Tėvynei“. Geriausiai, kai tokias pagyras centrinė valdžia išgirsta iš opozicinei partijai priklausančio mero.

Pati geriausia taktika - buvusio Neringos mero. Reikia partijas kaitalioti priklausomai nuo to, kas Seime turi daugumą. Ir dėl savo šventos ramybės priversti, kad kartu su meru partijų kadrilį šoktų dauguma savivaldybės tarybos narių.

Visai kitaip jaustųsi tiesiogiai išrinktas meras. Jis būtų tikras bendruomenės lyderis, o ne centrinės valdžios liokajus. Jam negalėtų grasinti perversmu sąrašiniai deputatai, kurie į politiką dažnai ateina tam, kad uošvė nebezystų.