Graudžiai simboliška – į atnaujintą Klaipėdos dramos teatrą jo scenos senbuvė Elena Gaigalaitė sugrįžo karste. Lygiai po dviejų savaičių aktorė būtų šventusi 82-ejų sukaktį. Tačiau likimas viską sudėliojo kitaip.

Netekties skausmas

Klaipėdos dramos teatro režisierius Povilas Gaidys lėtai rinko žodžius, apibūdinančius gyvenimo moterį. Su aktore E.Gaigalaite kartu pragyvenęs daugiau nei 50 metų, jis sunkiai pajėgė susitaikyti su tuo, kad neteko žmonos, kolegės, bičiulės.

E.Gaigalaitė mirė ketvirtadienio vakarą ligoninėje, apie jos mirtį kolegoms pranešta po generalinės premjerinio spektaklio "Karalienė Luizė" repeticijos.

P.Gaidys apie savo žmoną kalbėjo, tarsi ji būtų gyva, nes pernelyg skausminga suvokti realybę.

"Nors sakoma, kad vyrui ir žmonai dirbti viename darbe nelengva, tarpusavio trinties teatre tikrai nejautėme. Mes vienas kitą palaikėme. Jai patiko scena, jai patiko vaidinti Motušę Kuraž, močiutę Rožę, Matėją ir "Optimistinėje tragedijoje" pagrindinis vaidmuo. Jai tekdavo daugiau komiški vaidmenys, bet ji labiau mėgo rimtus. Gaila, kad naujojo teatro pastato ji taip ir nepamatė, liga prikaustė", – apgailestavo P.Gaidys.

E.Gaigalaitės kurso draugą, Klaipėdos dramos teatro aktorių Vytautą Paukštę žinia apie kolegės mirtį labai prislėgė, nes abu scenoje kartu vaidino kone 70 metų.

"Labai nemalonu, kai ta panelė su dalgiu taip artėja. Vakar paskambinau vienam paskutiniųjų kurso bičiulių Rimgaudui Karveliui. Liūdna, nemalonu, skaudu, negera. Ji buvo labai žaisminga, turėjo gerą humoro jausmą, tuo stiliumi su ja mes ir bendraudavome. Ta netektis slegiantis daiktas. Tas pats anksčiau ar vėliau laukia visų", – liūdnai konstatavo V.Paukštė.

Po premjeros – šermenys

31-erių Klaipėdos dramos teatro aktorius Donatas Švirėnas, bemaž 50 metų jaunesnis už E.Gaigalaitę, kartu scenoje suvaidino ne vieną spektaklį. Donatas teigė, kad nors ir keista, tačiau amžiaus skirtumo jis nejautė.

"Ji buvo tarsi vulkanas, spinduliavo tokia vidine teigiama energija, ir tai labai įkvėpdavo aplinkinius. Ir pats mėginau būti toks, kaip ji. Tad amžiaus skirtumo niekada nejaučiau, tačiau jos patirtis scenoje buvo šimtąkart didesnė ir iš to kiek galėjau, mokiausi", – teigė D.Švirėnas.

Režisierė Dalia Kanclerytė, aktoriaus Vytauto Kanclerio (1925–1997), kuris taip pat daugybę metų vaidino kartu su E.Gaigalaite vienoje scenoje, dukra pabrėžė, jog su kiekviena senosios kartos artisto mirtimi baigiasi tam tikras teatro istorijos etapas.

"Dramatiškai prasideda naujojo teatro veikla. Žiūrovai dar nepamatė pirmosios premjeros atnaujintame pastate, o čia tokia liūdna žinia", – dienraščiui sakė D.Kanclerytė.

Klaipėdos dramos teatro literatūrinės dalies vedėjas Gintaras Grajauskas patvirtino, jog planuotas spektaklis "Karalienė Luizė" penktadienio vakarą įvyks.

"Aišku, po to jokio premjeros šventimo nebebus, bet spektaklis įvyks. Bilietai išparduoti. O velionė bus pašarvota šį šeštadienį Klaipėdos dramos teatre. Ją galima bus pagerbti nuo 10 val. ryto iki 21 val. Laidotuvės – sekmadienį 12 val. E.Gaigalaitė bus palaidota Lėbartų kapinėse. Toks tad gyvenimas. Mirtis – irgi teatro dalis, nieko nepadarysi", – teigė G.Grajauskas.

Užkalbindavo ir gatvėje

Klaipėdos dramos teatro trupės vadovas Česlovas Judeikis neslėpė, kad po kolegės E.Gaigalaitės, kaip ir po Valentinos Leonavičiūtės, mirties jaučiasi tarsi kažkas būtų išplėšęs iš teatro gabalą sielos.

"Ir Valė, ir Elena buvo tokios savitos, nepanašios į kitus, kad jų neįmanoma pakeisti kuo kitu. Jas galima vadinti mūsų teatro veidu, jų su niekuo nesupainiosi, – liūdnai pripažino Č.Judeikis. – Elena paliko daug spektaklių, kurių dabar nebegalėsime rodyti, nes tai buvo jos vaidmenys. Žiūrovai mėgo spektaklius "4000 mylių", "Oskaras ir ponia Rožė", "Aršenikas ir seni nėriniai".

Teatro aktoriai jo klestėjimo laikais jautėsi kur kas labiau pažįstami ir mylimi klaipėdiečių nei dabar. Dažnai gatvėje juos užkalbindavo nepažįstami žmonės.

"Viename P.Gaidžio spektaklyje turėdavau kelis kartus sakyti: "Ir man taip buvo". Gatvėje sutikdavau jaunų ir vyresnių žmonių, kurie, užuot pasisveikinę, pasakydavo šią frazę. Dabar sunku ką nors panašaus įsivaizduoti", – apie žiūrovų meilę kalbėjo Č.Judeikis.

Nuo 1971 metų Klaipėdos dramos teatre dirbantis aktorius įsitikino, kad kiekvienas teatras turi savo veidą. Jaunieji aktoriai porą pirmųjų metų gyvena savo teatro supratimu, o vėliau, patys to nejausdami, būdami šalia šio teatro grandų ir režisierių, įgyja tą patį stilių, panyra į būtent šio teatro dvasią.

"Nemanau, kad su iškiliųjų mūsų kolegių išėjimu mūsų teatro stilius blės. Tai, kas yra brangaus ir savito, lieka. Nebent vienu metu išeitų pora dešimčių aktorių ir ateitų jauni. Žinoma, dabartinis teatras nebėra toks, į kokį aš atėjau. Jis keičiasi, bet klaipėdietišką dvasią turi", – kalbėjo teatro senbuvis Č.Judeikis.

Turėjo ypatingą trauką

Uostamiesčio garbės pilietis Valentinas Greičiūnas prisiminė pirmą kartą Klaipėdos dramos teatre apsilankęs 1947 metais, tada jis tebebuvo vadinamas Muzikiniu dramos teatru.

"Jei teisingai pamenu, iš antro balkono žiūrėjome spektaklius "Manoji Žizel", "Eglė žalčių karalienė". Klaipėdoje buvo didelis įvykis, atgaivinęs mūsų teatrą, kai uždarius tuomečio Kapsuko (dabar Marijampolė) teatrą, jo trupė su P.Gaidžiu, E.Gaigalaite ir būriu kitų puikių aktorių persikėlė į Klaipėdą, – prisiminimais dalijosi V.Greičiūnas. – Tais laikais teatrą aplankydavo, jei ne visi, tai tikrai didžioji dalis klaipėdiečių. Tai buvo didelę trauką turėjęs miesto kultūros centras."

V.Greičiūno šeima asmeniškai pažinojo P.Gaidžio ir E.Gaigalaitės šeimą, ne kartą yra su jais vakaroję.

"Kol būsiu gyvas, mano atmintyje išliks tik patys šilčiausi prisiminimai. Todėl nuoširdžiai užjaučiu velionės šeimą. Teatras išgyveno nelengvą laiką, kai neturėjo savo patalpų. Didelė pagarba šviesaus atminimo Gediminui Pranckūnui, atidavusiam labai daug jėgų, kad ilgai trukusios statybos pagaliau būtų baigtos. Dabar neabejodamas sakau – mūsų teatras yra tikras teatras savo ypatinga siela. Tikiu, kad sugrįžęs į savus namus jis atgims ir vėl bus brangus kiekvienam miestiečiui", – vylėsi garsus klaipėdietis.

Mirtis – paskutinis vaidmuo

Kapitonas Sigitas Šileris Klaipėdos dramos teatre anksčiau lankydavosi labai dažnai. Kai Teatro aikštėje esantis pastatas ištuštėjo, ieškoti spektaklių nejaukiame Žvejų rūmų pastate jo nebetraukė.

"Klaipėdoje teatras visada buvo inteligencijos sala. Mažai galėdavai mieste sutikti žmonių, kurie nebuvo lankęsi teatre. Mes, su teatru nesusiję žmonės, iš tolo atpažindavome aktorius. Pažinojome ne tik V.Kanclerį, bet ir jo dukrą, akimis sekdavome P.Gaidį, moterys kumščiuodavo viena kitai rodydamos į E.Gaigalaitę. Tai buvo tikros žvaigždės, kurias klaipėdiečiai mylėjo ir kuriomis nuoširdžiai žavėjosi. Būtų labai gerai, kad tokia nuotaika, traukianti klaipėdiečius, teatre atgimtų", – prisiminimais dalijosi kapitonas.

Iš S.Šilerio atminties išplaukė faktas, kad Kultūros skyriaus vedėja Nijolė Navogreckienė sugebėdavo iš gamybininkų be didesnių pastangų gauti teatrui naudos. Gamyklų bei kitų įmonių vadovai suprato, kad teatralams reikia padėti, todėl būdavo steigiamos premijos, dideles žiūrovų simpatijas atspindinti parama turėjo ir kitų formų.

"Mirtis visada ateina netikėtai, kad ir kiek žmogui būtų metų. Paradoksalu, netektis suartina žmones. Aktoriaus išėjimas yra tarsi paskutinis jo vaidmuo, pakviečiantis jų ištikimus žiūrovus dar kartą prisiminti jo vaidmenis, atiduoti jam už tai pagarbą", – gailėjo žinomos aktorės E.Gaigalaitės kapitonas S.Šileris.