Dienos komentaras

Palangai atsirūgo konservatoriai

Vytautas Landsbergis savaitgalį sužavėjo publiką savo keistoka kaip primityvistų dailė poezija. “Žuvų iki kelių, o tarp jų plauko banginis ištinusiu nuo gėrimo snukiu...” - ar kažkas panašaus.

Sako, kad profesorius dabar labiau mėgsta būti vadinamas šachmatininku ir artistu nei politiku, be to, grasina ir daugiau savo minčių sueiliuoti.

Aš jo vietoje elgčiausi lygiai taip pat. Reikia maskuotis. Ypač Palangoje. Ypač siaučiant audrai, kuri siaubia kopas ir neatpažįstamai pakeičia pajūrio peizažą. Palangos valdžia vadina tą reikalą stichine nelaime, nauju “Anatolijumi”... Kas ginčysis? Tik stichija čia ne gamtos, o politinė. Konservatoriška!

Juk senojo Palangos tilto poliai ir akmenys, saugoję pakrantę nuo erozijos, buvo išlupti būtent tais laikais, kai kurortą palaimingai valdė konservatoriai ir klebono komanda.

Jau tada, kai tuometinė Palangos taryba leido lupti polius, visokie kasandrai ir šiaip žvejai ne savo balsais stūgavo, kad be tų polių jūra pasius – okupuos paplūdimius. Zakristijos komanda nė antakio nekrustelėjo. Rovė polius ir kažkur vilko. Jei neklystu, už darbelį dar buvo nemenkai sumokėta iš miesto kasos.

Šiandien to ravėjimo pasekmės jau akivaizdžios. Palangos meras skelbia stichinę nelaimę ir žiūri akis pakabinęs į Vilnių, kad tas duotų pinigų naujiems kopų pynučiams ir smėliui... Ir taip jau ne pirmi metai.

O gal konservatoriai ir krikdemai buvo ne tokie žiopli, kokiais dėjosi? Nebūtų problemos – nebūtų ir biznio visokiems pliažų tvarkytojams. Gal konservatoriai ir krikdemai tyčia tą problemą sukūrė?

Kad ir kaip ten būtų, tačiau faktas lieka toks: po tų improvizacijų naujo tilto statymo ir senojo griovimo tema V.Landsbergis Palangoje turi maskuotis. Apsimesti poetu. Arba kaip Ostapas Benderis – šachmatininku.

Laimė, kad publika Palangoje – atsipalaidavusi, pakanti. Jis varo sau apie ištinusį banginį, o jie ploja. Jis sako – “Aš poetas”, jie rėkia: “Visai ne profesorius!”

Juk maskavimosi esmė – ne geras grimas ir pakeista eisena. Svarbiau, kad publika būtų patikli ir atlapaširdė. Sako, poetas – vadinasi, toks ir yra. O kad į konservatorių panašus, tai apšvietėjas kaltas. Visi iš apačios pašviesti panašūs į vaiduoklius.