Palaikams leista „ilsėtis“ ir jūroje

Jūrinės romantikos išraiška

Žmonių kremuotų palaikų pelenus su tam tikromis išimtimis oficialiai leista barstyti ir jūroje, ir upėse. Taip iš esmės įteisinta tai, kas nelegaliai nuolat vyko.

Tiesa, tokių atvejų, kad kas nors į jūrą barstytų pelenus, nėra daug. Krikščioniškame krašte, koks yra Lietuva, žmonės labiau linkę mirusiuosius laidoti į žemę ar kolumbariumuose ir turėti vietą, kur galėtų ateiti pagerbti išėjusiuosius.

Yra žmonių, kurie laikosi nuostatos, kad "iš dulkės kilęs, dulke ir virsi".

Daliai jūrininkų, buriuotojų ar šiaip turintiems jūrinės romantikos atrodo, kad "ilsėtis" jūroje yra svarbiau nei žemėje. Taip mąstantieji priešmirtiniuose laiškuose ar valios išraiškoje nurodo, kaip turi būti palaidoti.

Tai sukeldavo rūpesčių artimiesiems, nes barstyti mirusiųjų pelenus į vandenį nebūdavo leidžiama. Nepaisant to, tiek į jūrą, tiek pajūryje pelenai būdavo barstomi. Baisiausia būdavo, kai kartu su išbarstytais pelenais išmesdavo ir specialius ženkliukus su kremuoto asmens inicialais.

Kremuotų palaikų laidojimas jūroje, upėse turi ir moralinių, ir vertybinių dalykų.

Vietos pajūryje neieškota

Pagal naujai priimtą Žmonių palaikų laidojimo įstatymą pelenai Baltijos jūroje gali būti barstomi ne arčiau kaip 5 km nuo kranto. Pelenų barstymo vietos upėse nėra taip tiksliai nustatytos, tačiau nurodyta, kad jie negali būti barstomi miestuose, gyvenamosiose vietose, paplūdimiuose.

Įstatymo pataisą dėl žmonių palaikų laidojimo jūroje siūlęs Seimo narys Linas Jonauskas teigė, kad iki šiol pelenai į jūrą buvo barstomi chaotiškai. Žmonės su savo artimaisiais atsisveikindavo ir Olando Kepurės pakrantėje, ir ant Palangos tilto, ir kitose vietose, kur vaikšto, ilsisi, deginasi poilsiautojai.

Toks chaotiškas būdas dalį žmonių piktino. Nors po kremavimo žmogaus palaikai – tik saujelė pelenų, praeivis, pamatęs iš urnos beriamus pelenus, vis tiek suvokia, kad tai būta žmogaus. Pašaliečiui tai sukelia ir nemalonių jausmų.

Pasigirdo teiginių, kad palaikams barstyti pajūryje galėtų būti įrengta speciali vieta, kokios yra kitose šalyse. Tai turėtų būti nuošalesnė vieta, kuri netrikdytų poilsiautojų.

Nors Lietuvos pajūris nedidelis, tokių vietų buvo galima surasti. Lietuvoje jautrūs klausimai dažniausiai sprendžiami paskubomis. Tokios vietos pajūryje niekas net ir neieškojo.

Diskusijose kalbėta, kad tokias vietas galėtų nustatyti savivaldybės. Tokiu atveju beveik šimto kilometrų Lietuvos pajūryje būtų atsiradusios keturios pelenų barstymo vietos, nes tiek savivaldybių turi prieigą prie jūros.

Bažnyčia tam nepritarė

Dėl siūlymo leisti išbarstyti kremuotus žmogaus palaikus jūroje ir upėse buvo diskutuojama, vyko apklausa. Nors buvo griežtai prieštaraujančiųjų, daugiau asmenų pasisakė už liberalesnį būdą – leisti barstyti kremuotus žmonių palaikus ne tik specialiose vietose kapinėse.

"Kremuotų palaikų laidojimas jūroje, upėse turi ir moralinių, ir vertybinių dalykų. Bažnyčia, Vyskupų konferencija tam nepritarė. Ir aš siūlyčiau nepritarti", – dėstė Seimo narys Justinas Urbanavičius.

Anot jo, žmones laidojant turėtų būti pašventinta vieta, išeitis būtų kur nors jūroje įrengti laidojimo vietą, ją pašventinti, tuomet galbūt ir galima būtų barstyti pelenus, su pagarba žmogui atlikti apeigą.

Kitas Seimo narys Kęstutis Mažeika pastebėjo, kad nieko nekeičia, ar žmogaus pelenai bus išbarstyti už penkių, trijų ar vieno kilometro nuo kranto. Esmė esanti ta, kad į jūrą nebūtų metami asmens kremavimo žymekliai. Jie labiausiai ir kėlė problemas.

Penki kilometrai nuo kranto buvo pasirinkti todėl, kad tikėta, jog jūra, net ir netyčia su pelenais išmetus žymeklį, jo neišplaus į krantą.

Penki kilometrai nuo kranto jūroje nėra kažkokia labai tolima vieta. Ir specialaus pašventinto ženklo, kuris žymėtų pelenų barstymo vietą jūroje, nėra prasmės įrengti. Jei kas nors sugalvos kremuotus artimojo palaikus išbarstyti į jūrą, jis plauks laivu, jachta ar panašiai. Tokiu atveju laive gali atsirasti vieta ir šventikui.