Paauglės valstybės gimtadienis

Dienos komentaras

Paauglės valstybės gimtadienis

Rytoj Sąjūdžiui – 15 metų. Valstybingumo idėja sulaukė paaugliško sužydėjimo. Pačios jo kulminacijos. Kojos tįsta, rankos – kelius siekia, hormonų audros užmigt neduoda.

Gal todėl ir tos paaugliškos valstybės piliečiai yra tokie keisti ir nesubalansuoti. Čia jie atlieka Mindaugo žygį – nubalsuoja už Europos Sąjungą, o iš balsavimo apylinkių pasuka į kelius ir surengia valdžiai dar vieną pamoką apie tai, kaip dalintis teisingai. Žemdirbiai sako valdžiai, kad baudžiava, kai valstietis uždirbdavo tik pilvui, praėjo.

Tačiau paaugliškos valstybės nesubrendusi valdžia bėga iš pamokų. Ji kategoriška, kaip ir dera penkiolikmečiui. Ji sako, kad jauną valstybę pakelti gali tik labai mažai uždirbantys ir labai daug dirbantys piliečiai.

Tada ekonomika auga bent jau popieriuje, tada klesti biudžetas, galima statyti tiltus ir valdovų rūmus. Kas, kad piliečių uždirbtomis gėrybėmis džiaugiasi ne jie patys – svarbu, kad už tuos visų pinigus hormonų audrų spuogais nusėtą paauglės valstybės veidą galima papudruoti, patepti. Ir atrodome beveik kaip europiečiai.

Piliečiai, atrodo, vis dar protingesni už valdžią, nes jie kantresni. Jie, skirtingai nei visa gauja valstybės pirmūnų – eurobiurokratų, neniršta ant nepirmūnų, kad tie taip lėtai kruta jų nurodyta kryptimi. Paauglystės nei paskubinsi, nei sustabdysi. Ji – praeina. Tai – vilties dėsnis.

Ir viltis ta – ne be pamato. Penkiolika metų, kai lietuviai jau nesivaržydami kalba ir kuria valstybingumą, parodė, jog čia esama neeilinių gabumų ir ryžto žmonių sambūrio.

Esame užgrūdinti. Mokame dirbti po 14 valandų per dieną. Užaugo karta jaunimo, kuris sugebės konkuruoti ne tik tarpusavyje, bet ir toje Europoje, už kurią jie balsavo vieningai, kaip jų tėvai sovietmečio rinkimuose. Tik šįkart – iš širdies.

Savo pakantumu neteisybėms ir noru turėti kažką, kas giriama aukščiausiais būdvardžių laipsniais, mes išsiugdėme vieną kitą bandomąjį kolosą. Tarkime, “Vilniaus prekybą”, kuri tų pačių nepatenkintų žemdirbių pagamintu pienu ir mėsa jau okupavo Latviją, o šiandien skverbiasi į Lenkiją. Turime ir tylesnių “agresorių”, kurie jau įsitvirtinę europietiškose rinkose, universitetuose ir kitur.

Žinoma, visa tai – už žiaurią kainą. Alinančiai dirbančių ir menkai uždirbančių žmonių prakaitu sukurtą. Tačiau valstybė, jos verslas, mokslas, piliečiai auga, ir pamažėle ji bus išmokyta dalintis teisingai. Svarbu, kad prieš 15 metų pasirinkta kryptis yra teisinga.