Nidiškiai suka galvas, kaip apsisaugoti nuo miestelį puolančių šernų. Maisto ieškantys gyvūnai iškniso ne tik vejas, bet ir subjaurojo pačiame miesto centre žiemojančius gėlynus.

Gyvūnai net miega mieste

Nors, pasak Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos, šernų populiacija išlieka daugmaž tokia pat, tačiau Neringos medžiotojai pastebi, kad situacija kurorte pasikeitė po pernai įvestų apribojimų medžioklei.

"Buvo išplėsta nuo Nidos Rusijos pusės link besidriekiančio Grobšto rezervato apsaugos zona. Anksčiau šiose vietose buvo galima medžioti tiek varymu, tiek tykant, dabar medžioklė ten yra uždrausta", – pasakojo Neringos meras Darius Jasaitis.

Link Rusijos sienos retai užklysta žmonės, todėl šernai įsikūrė miško tankmėse.

"Neringa visai neapsaugota, o juk gyvename miške. Šernai netrukdomi ateina ir viską išknisa. Miestelyje juk negalime medžioti. Šernai faktiškai miega mieste", – juokėsi Neringos meras.

Nidiškių medžiotojų klubas "Girinis" anksčiau medžiojo kur kas platesniuose plotuose.

"Mokesčius tenka mokėti už buvusių plotų apimtis, o šių sumažėjo apie 40 proc.", – tikino D.Jasaitis.

Atklysta per sieną

Medžiotojai pastebi, kad į Nidą gali atklysti ir Rusijos šernai.

"Rusijos pusėje medžioklė nacionaliniuose parkuose uždrausta. Gali būti, kad žvėrys ten nebeišsimaitina, todėl traukia pas mus. Juk visoje nerijoje skurdi maitinimosi bazė, nes vyrauja smėlis, dirbamų laukų nėra. Todėl turime didžiulį atklystančios gyvūnijos papildymą. O medžioti šioje vietoje galimybės nebėra, nors visą gyvenimą čia buvo medžiojama", – tvirtino D.Jasaitis.

Ne tik Nida kenčia nuo šių žvėrių, ties Juodkrante taip pat įsikūrė būrys šernų, kurie nesibaido net priartėjusio žmogaus.

Į gyvenvietes šernai atskuba skanauti po rudens soduose prikritusių obuolių.

Šernais ypač skundžiasi žmonės, gyvenantys prie jūros. Ten šie žvėrys taip pat pridaro nemažų nuostolių.

Ilgametis nidiškių medžiotojų būrelio narys Viktoras Kolokšanskis tikino, kad kiekvieną rudenį, beveik tuo pat metu, šernai patraukia į gyvenvietes smaližiauti tulpių, krokų ir narcizų svogūnėliais, kurie tokiu metu jau būna susodinti gėlynuose.

"Tai elementari biologija, šernai prieš žiemą ieško lengvo maisto – gilių. Vėliau jie įninka į obuolius, o po to pasiekia ir gėlynus. Tačiau tai yra laikinas reiškinys, nors kartojasi kiekvienais metais", – pastebėjo V.Kolokšanskis.

Braunasi ledu

Daugybę metų Kuršių nerijos nacionalinio parko direktoriaus pavaduotoju dirbęs V.Kolokšanskis prisiminė, kad anksčiau šernai į Neringą dažniau traukė iš Šilutės rajono pusės ar Kairių miško.

"Žvejai ne kartą yra matę, kaip šenai ledu eina į neriją. Jie nėra itin linkę migruoti. Tačiau suaugę patinai gali atklysti ir per sieną. Tai nėra blogai, atšviežina populiaciją, o didelės įtakos žvėrių skaičiui tai nedaro", – pastebėjo V.Kolokšanskis.

Šiuo metu šernų medžioklę stabdo besniegė žiema. Kalnapušynuose besislepiančių šernų nenori lįsti ieškoti šunys, o medžiotojai tokią medžioklę, kai nėra sniego ir neįmanoma atsekti pėdų, vadina savižudiška.

Laukiama sniego, nes bus įmanoma šernus sučiupti ir tarp kalnapušių.

2013 m. Kuršių nerijoje suskaičiuota 119 šernų, pernai jų buvo 102. Miškininkai sakė, kad šiuo metu Neringos miškuose turėtų gyventi 41 briedis, 104 lapės ir 219 suaugusių stirnų.