Mokytojo pravardė – tarsi dovana

Ji labai daug visko žinojo, per pamokas mokiniams dėstė įdomiai, informaciją nuolat pagardindavo įvairiais įdomiais faktais iš rašytojų ir poetų gyvenimo bei kūrybos.

"Ji kalbėdavo neužsičiaupdama. Labai įdomi mokytoja buvo, tikra enciklopedija. Dar buvo mokytoja, kurios pravardė Bolonkė (nedidelio šunelio veislė – A.D.), darbų mokytoją vadinome Klozetu, nes jis naudodavo tokius klijus, kurių tvaikas priminė tualeto kvapus. Tai jam ir prilipo ta nelabai estetiška pravardė. Braižybos mokytojas buvo Cirkulis (skriestuvas)", – savo mokyklos laikų pedagogų pravardes vardijo V.Danilavičius.

Legendinis "penzelis"

Garbaus amžiaus klaipėdietė Zita prisiminė legendinį piešimo mokytoją, kurį visi vaikai vadino Penzeliu (teptukas).

"Jis kalbėdavo žemaitiškai, sakydavo: vaikai, pasiimkite penzelius ir pieškite. Turėjo puikų humoro jausmą. Vaikai labai jį mylėjo ir ta pravardė jam prilipo, tačiau tikrai nebuvo įžeidžianti", – prisiminė ponia Zita.

Mokykloje dirbo mokytoja, vaikų vadinama Pempe, buvo net Smarvės Bosas, pasirodo, ta mokytoja buvo prisiekusi rūkalė ir tokią pravardę jai suteikė dėl nuolatinio rūkalų tvaiko, kuriuo dvelkė jos drabužiai. Dar buvo Kaukolė, Bombioška.

"Chemijos mokytoją vaikai vadino Keličiajonai. Pravardė kilo iš chemijos pamokoje įprasto klausimo "Keli čia jonai?" To mokytoja klausdavo mokinių taip dažnai, kad jai prilipo ta pravardė. Dar mums dėstė Braškė. Labai daili, šauni mokytoja, kuri avėjo batus, o šie girgždėjo, mes sakėme, braškėjo, tai ir mokytoja tapo Braške", – šypsojosi klaipėdietė, pasakodama beveik septynių dešimtmečių senumo įvykius.

Tradicijas formavo filmukai?

Kur kas jaunesnis nei Zita klaipėdietis Linas prisiminė savo fizikos mokytoją, kurią vadino Molekule. Ji esą buvo labai mažytė ir smulki moteris, todėl ta pravardė labai tiko.

"Chemijos mokytoja buvo Štangistė (sunkiaatletė), nes buvo labai aukšta ir stambaus sudėjimo. Pamenu, pas mus tarybinės teisės pagrindus dėstė toks veikėjas iš Švietimo skyriaus. Labai specifinis buvo jo veidas, jį vadinome Metigiu, personažu iš tarybinių laikų filmuko, kur tas herojus ištarė klasikinę frazę: "Pamačiau, mergiotė dainuoja, paėmiau ir nusukau jai galvą." Daugiau pravardžių kiti mokytojai lyg neturėjo, nes reikėjo jau labai išskirtinių bruožų, kad kaip nors juos vaikai vadintų", – pasakojo Linas.

O Lino istorijos mokytoja, kaip jis pats teigia, buvo labai graži, todėl vaikai ją vadino Vasilisa. Pagal rusiškų pasakų heroję Vasilisą.

Ta karta augo su tarybine animacija, kuri turėjo įtakos ir parenkant mokytojams tam tikras pravardes.

Komentaras

Gediminas Navaitis

Psichologas

Pravardžiavimas – tai tam tikras veiksmas, kuris ateina iš ankstyvosios vaikystės, kai vaikas iškraipo žodžius, nes jam dar sunku tiksliai juos pasakyti. Tada aplinkiniai juokiasi, glosto, pagiria vaiką už tai. Mažylis netiesiogiai žino, kad kalbėti nebūtinai reikia labai tiksliai. Tas vaikystės aidas kartais pasiekia ir vyresnio amžiaus vaikus. Dažniausiai pravardes mėgsta jaunesni mokiniai. Ir čia svarbu atkreipti dėmesį, ar pravardė yra draugiška, ar įžeidžianti, užgauli, pikta. Toli gražu ne visos pravardės yra užgaulios. Tai nėra nei gerai, nei blogai, tik – ankstyvosios vaikystės atgarsiai, ką mes atsinešame į suaugusiųjų gyvenimą. Juk pravardžiuojami ne tik mokytojai, bet ir patys mokiniai.