Dokumentai nuvainikuoja sovietmečio herojus

Tikslas – atskleisti tiesą

Pripažintas biologijos profesorius iš tiesų jokio mokslinio laipsnio neturėjo, maža to, pats susikūrė ne vieną mitą apie save.

Rašytojas, kurio kūriniai įtraukti į nepriklausomos Lietuvos vadovėlius, represinėms jėgos struktūroms sovietmečiu skundė savo kolegas.

Kitas garbus sovietmečio rašytojas nesibodėjo atsikratyti žmonėmis, jei jam staiga prireikdavo svetimo turto.

Tai tik maža dalelė to, ką pavyko atrasti ir dokumentais įrodyti nepriklausomai tyrėjai D. Vilkelytei, rašančiai archyvinių dokumentų analize paremtą publicistiką.

Pati save vadinanti savamoksle archyvų tyrinėtoja, D. Vilkelytė savo darbus publikuoja spaudoje ir interneto portaluose.

Per 2019–2021 m. Rusijos Federacijos valstybiniame archyve tyrėjai pavyko atrasti poeto Kazio Jakubėno kalbą, kuri buvo sakyta LTSR rašytojų suvažiavime ir išliko NKVD byloje, pavyko atrasti prezidento Aleksandro Stulginskio lagerio dienoraštį, išaiškinti penkis anksčiau neįvardytus Petro Klimo NKVD bylos dalyvius, atrasti Petro Cvirkos stalinmečio publicistiką, jo skundus KGB ir daugybę lig šiol neskelbtų archyvinių dokumentų.

Pasak D. Vilkelytės, tai yra mūsų laikų mitai ant „molinių kojų“, kurie niekuo nepagrįsti ir kurie atėję iš sovietmečio, kai istorikai ir kiti tyrėjai neturėjo priėjimo prie archyvų.

Naujųjų istorikų kartos, kuri be jokių ribojimų dirba archyvuose ir profesionaliai sugeba apdoroti informaciją, misija yra atsiriboti nuo sovietinių knygų ir to meto mokslinių darbų, kurių yra tiek daug – lentynos tiesiog prikimštos pseudoinformacijos. Jų misija yra ieškoti dokumentų ir galiausiai atskleisti tiesą.

Pomėgis: D. Vilkelytės paieškos archyvuose kai kuriems veikėjams tapo galvos skausmu, nes tyrėjos atrasti dokumentai griauna dešimtmečius vyravusius mitus ir nuvainikuoja sovietmečio herojus. G. Jurkaus nuotr.

Smalsumą sukėlė ginčas

Kelis dešimtmečius įvairiose tarptautinėse organizacijose dirbusi, prieš tai ne tik Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą, bet ir BMI verslo vadybą bei JAV žurnalistiką studijavusi D. Vilkelytė galiausiai sugrįžo į Lietuvą ir pamatė, ko nesitikėjo.

„Ilgą laiką negyvenau Lietuvoje ir štai sugrįžtu prieš penkerius metus ir randu čia diskusiją apie P. Cvirką. Kalbama apie jį kaip apie kažkokį svarbų nacionalinį rašytoją. Aš jo darbus skaičiau ir nesuprantu, gal tie žmonės apie P. Cvirką žino kažką daugiau, ko aš nežinau. Nusprendžiau nukeliauti į „Literatūros ir meno“ archyvą, perversti Rašytojų sąjungos bei paties P. Cvirkos dokumentus ir pasidomėti išsamiau“, – pasakojimą pradėjo D. Vilkelytė.

Ir tie tyrinėjimai įtraukė iki dabar, per tą laiką smalsus protas norėjo ieškoti giliau.

Mano metodika paprasta – žinok viską, o ko nežinai, nerašyk.

„Išmokau dirbti, ieškoti dokumentų, apdoroti informaciją ir rasti sąlyčio taškus. Archyvų paieškos yra labai mielos, nuostabus yra atradimų džiaugsmas. Bet archyvai turi ir savo bėdų, yra daug baltų dėmių, tad norint jas užpildyti, reikia skaityti biografijas, memuarus, dienoraščius, kitų žmonių atsiminimus, turint galvoje, kad iš tų atsiminimų nėra didelės naudos, nes žmonės vis kitaip atsimena senus įvykius, ir tai yra nepatikima. Mano metodika paprasta – žinok viską, o ko nežinai, nerašyk“, – kalbėjo tyrėja.

Jos tikslas tapo siekis atskleisti sovietmečiu suformuotus mitus apie nekvestionuojamus asmenis, pasakojant tik nedidelius jų gyvenimo epizodus, remiantis lig šiol neskelbtais dokumentais, kurie buvo netgi sąmoningai nutylėti.

„Mes pamirštame sovietmečio esmę, tuomet buvo ne tik prastos kokybės kojinės ar blogi fabriko „Raudonasis Spalis“ batai, bet gyvavo sovietinė ideologija, aukštosiose mokyklose buvo dėstomas mokslinis komunizmas, kalbama apie socializmą, apie pasaulinę proletariato revoliuciją. Ir visa tai buvo tik kažkada valdžią užgrobusios grupuotės propaganda“, – įsitikinusi D. Vilkelytė.

Tad tyrėjai buvo įdomu, kodėl daugiau nei 30 metų gyvendami laisvoje Lietuvoje žmonės tebekartoja tą sovietmečiu sukramtytą propagandą.

„Kodėl stalinmetis ir brežnevizmo metai suplakami į vieną, nors jie buvo labai skirtingi? Kodėl atsimenama tik sovietmečio pabaiga? Tad ėmiausi ieškoti dokumentų ir juos viešinti, kad galėčiau atskleisti tiesą. Nes populiarios informacijos apie tuos dalykus trūksta“, – įsitikinusi tyrėja, per tą laiką visuomenei pateikusi daugybę stulbinančių dokumentų.

Jokios stipendijos nebuvo

Vienas tų tyrinėjimo objektų buvo P. Cvirkos vitražas, kuris dar prieš 10 metų tebebuvo Kaune, buvusiame tarpukario premjero Mykolo Sleževičiaus name, kuriame dabar veikia Vaikų literatūros muziejus.

Šis vitražas (aut. V. Kaminskas) buvo bene vienas ilgiausiai išsilaikiusių sovietinio paveldo reliktų, jis buvo įrengtas 1950 m., kai čia įkurtas P. Cvirkos vardo muziejus, o išmontuotas tik 2013 m., bet kuriuo atveju anksčiau nei nukeltas šio asmens paminklas Vilniuje.

„Taigi tyrinėdama dokumentus, atradau, kad P. Cvirka nebuvo baigęs Dailės mokyklos. Jis ten turėjo studijų skolų ir todėl buvo pašalintas. Tai reiškia, kad visos istorijos apie stipendijas ir mokslus Prancūzijoje yra niekalas. Peržiūrėjau to meto Švietimo ministerijos archyvą, jokių stipendijų jam nebuvo skirta. Tai ko vertos tos knygos, kuriose aprašyta, kad P. Cvirka studijavo dailę Paryžiuje ir vėliau apsisprendė būti rašytoju?“ – klausė D. Vilkelytė.

„Vakarykštės dienos“ mįslė

D. Vilkelytė atrado ir dar vieną 1952 m. tuometės LSSR Meno valdybos dokumentą, kuriame paminėtas cenzūruotas žinomo rašytojo Kazio Borutos 770 puslapių nežinomas romanas „Vakarykštė diena“.

„Cenzoriai rašo, kad tas romanas niekam tikęs. Neatmetama, kad jis buvo geras, nes 1952 m. literatūros kanonas ir nusistovėjusios taisyklės buvo siaubingos. Bet, keisčiausia, apie tą romaną niekas nėra rašęs, niekas nieko nežino. Po ilgų ieškojimų kreipiausi į artimuosius paprastos dalykinės informacijos, bet ir jie nieko negirdėjo apie tą romaną. Dabar belieka ieškoti „Literatūros ir meno“ archyve, kur saugomi ir išcenzūruoti rankraščiai, gal ten yra užsilikęs tas romanas „Vakarykštė diena“. Beje, tos knygos redaktorius buvo Juozas Baltušis. Jei pavyktų rasti tą tekstą, būtų prasminga jį lyginti su vėlesniu J. Baltušio kūriniu „Sakmė apie Juzą“, – pastebėjo D. Vilkelytė, pabrėžusi, kad visa tai dar reikia atrasti.

K. Boruta – vienas mėgstamiausių D. Vilkelytės herojų, anot tyrėjos, jis – ugningas, nesitaikstantis.

„Ir nors K. Borutos dukra yra gyva, bet pas ją neinu, nes duktė vis tiek nežino, ko man reikia. O man reikia realių dokumentų. Juk dukra tuomet nesilankė CK posėdžiuose. Reikia dirbti archyvuose, nes šita nutylėta informacija kol kas yra mįslė“, – kalbėjo D. Vilkelytė.

Komisaras parašė raštelį

Ne taip seniai D. Vilkelytė paviešino dar vieną dokumentą, rašytą paties Antano Venclovos ranka, kuriuo prašoma jam sudaryti sąlygas Palangoje turėti namelį kūrybai.

Garsus sovietų rašytojas ir buvęs sovietų Lietuvos švietimo reikalų komisaras, kartu su P. Cvirka, Salomėja Nėrimi, Liudu Gira ir kitais vykęs į Maskvą parvežti Lietuvai J. Stalino „saulės“, lyg tarp kitko tame dokumente užsiminė, jog yra namelis Palangoje, kurio jis norėtų, tiesa, jis nėra tuščias, bet esą gyventojus galima būtų iškeldinti.

„Tą raštelį atradau, perskaičiusi ir sulyginusi knygos „Magnetic North“ bei „Nelyginant šiaurė magnetą“ anglišką ir lietuvišką versijas, kur prof. Tomas Venclova rašo, kad „tėvas nusipirko Palangoje namelį, tuo metu jau galima pirkti, tik nuosavybę reikėjo vadinti asmenine, o ne privačia“. Tai yra nesąmonė, nes tuo metu taip nebuvo. Tada pradėjau ieškoti, kokie dokumentai patvirtintų tokį teiginį ir radau A. Venclovos ranka rašyta prašymą“, – pasakojo tyrėja.

Paprastai giminaičiai pasakoja tai, ką nori pasakoti, bet lieka neatskleidžiama ta tamsioji nematoma istorijos pusė.

Giminaičiai nėra objektyvūs?

D. Vilkelytė, pateikdama savo atradimus, laikosi kiek kitų tyrinėjimo kanonų, nei įprasta. Ji nebendrauja su liudininkais ar herojų giminėmis.

„Man vis sakydavo, taigi yra gyvas P. Cvirkos anūkas ar A. Venclovos sūnus, nueik ir pasikalbėk. Su giminėmis nebendrauju, net ir su labai dorų, labai kentėjusių asmenų artimaisiais. Vengiu tokių bendravimų. Kodėl? Nes jie turi savo matymą į tuos pačius dalykus ir jie turi tokią teisę, bet man jų prisiminimai nesvarbūs, nes P. Cvirkos anūkas nebuvo gimęs, kai vyko mane dominantys dramatiški dalykai, susiję su jo seneliu. Taigi ir T. Venclovos asmeniškai nepažįstu“, – tvirtino D. Vilkelytė, pabrėžusi, jog paprastai giminaičiai pasakoja tai, ką nori pasakoti, bet lieka neatskleidžiama ta tamsioji nematoma istorijos pusė.

„Ir tokiu atveju mes toliau tą ydingą mitą plėtojame. Todėl pas giminaičius neinu iš pagarbos jiems, nenoriu girdėti to, ką man paskui reikėtų dekonstruoti“, – tvirtino tyrėja.

Priprato prie išpuolių

Dar vienas D. Vilkelytės tyrinėjimų objektas – garsiosios Musteikos mokyklos istorija.

Prieš penkerius metus paminėtas šimtmetis, kai pačiame Lietuvos pakraštyje, visai šalia sienos su Baltarusija, Musteikos kaime gamtininkas Tadas Ivanauskas su žmona Honorata esą savo lėšomis įkūrė pirmąją lietuvišką mokyklą Pietų Lietuvoje.

„Ši mokyklos įkūrimo istorija niekuo neparemta, išskyrus 1956 m. paties T. Ivanausko parašytus „Gamtininko užrašus“, kai jau visi liudininkai buvo numirę. Jokių dokumentų apie mokyklos egzistavimą nėra, bet yra kiti dokumentai, kad Musteikos kaimas buvo nomenklatūrinių medžioklių vieta. Šiuo metu dar tyrinėju šią Musteikos legendą“, – teigė D. Vilkelytė.

Šie tyrinėjimai, žinoma, labai nepatiko kai kuriems vietiniams patriotams.

Anot D. Vilkelytės, vienas aršiausių jos kritikų yra kažkoks mokytojas iš Dzūkijos, pareiškęs, jog neleis „šmeižti Musteikos ir T. Ivanausko“.

„Tų spjaudančiųjų yra ne vienas, jie man irgi yra tam tikra informacija“, – šypsojosi moteris.

Tačiau yra pavykę rasti ir malonių atradimų. D. Vilkelytė domėjosi ne tik brutalios jėgos struktūros veikėjų biografijomis, bet ir jose nedirbusių žmonių gyvenimais. Vienas jų – grafiko Viliaus Jomanto.

„Čia yra du momentai: ką slepia mitas, tai yra pasakojimai apie visokius nomenklatūrininkus, ir ištrintos biografijos. Tarp tų archyvų netikėtai perskaičiau V. Jomanto baudžiamosios bylos fragmentą. Man pavyko atrasti ir dokumentais įrodyti, kad Kauno istorinės prezidentūros name kabančio paveikslo „Vytautas Didysis“ autorius yra būtent V. Jomantas. Taigi archyvuose yra ne tik nemalonių, bet ir gražių momentų. Beje, apie V. Jomantą rašau knygelę, bet bijau, kad pati nepradėčiau kurti mito“, – pajuokavo D. Vilkelytė.

Dokumentas – geriausia gynyba

Paviešinus bet kokį dokumentą, sulaukiama nuvainikuotų herojų palikuonių reakcijos ir ji esą neretai būna siaubinga.

Tyrėja kartą dėl savo atradimų ir jų pateikimo visuomenei buvo apskųsta teisėsaugai.

„Man teko pateikti dokumentus prokuratūrai. Mano principas ir yra toks: turiu dokumentą – rašau, neturiu dokumento – nerašau. Ir jau penkerius metus sąmoningai viešinu tik dokumentus, neretai be savo pamąstymų. Prieš dokumentą, kuris yra iš oficialaus archyvo su signatūra, nieko negali padaryti net giminaitis“, – tikino archyvų tyrinėtoja.

D. Vilkelytę labiausiai glumina, kad mokslo darbuotojai, kurie pagal savo mokslo cenzą arba neskaitė tų dokumentų, arba jeigu skaitė, nusprendė lig šiol nežinomą informaciją nutylėti, o tai jau yra su mokslo laipsniais ir akademine morale prasilenkiantys dalykai.

Pasak tyrėjos, tokiu būdu toliau yra plėtojamas mitas, o atrastųjų dokumentų tiesa tų mitų plėtotojams būna nepatogi.

Turi teisę įsižeisti

Nuvainikuodama sovietmečio herojus, tyrinėtoja remiasi tik archyvų dokumentais, neretai rašytais tų pačių herojų, ir jokie paveldėtojai nebegali nieko padaryti, siekdami juos užginčyti.

Anot D. Vilkelytės, ji tikrai neturi jokio noro mokėti baudas už kokio nors asmens įžeidimą.

„Nors jie turi teisę įsižeisti, bet neturi teisės už biudžeto pinigus mums pasakoti nesąmones. O palikuonys yra įpratę, kad jų protėvių didybė turėtų būti viešinama už viešus pinigus. Ir tai, manyčiau, yra yda, nes apie savo gimines už savo pinigus asmuo gali pasakoti, ką tik nori. Ir jei koks nors falsifikatas gerai parašytas, kaip pavyzdžiui, D. Browno romanas „Da Vinčio kodas“, jį galbūt įmanoma parduoti ir 80 mln. egzempliorių tiražu. Bet valstybės pinigų čia neturi būti. Jei valstybė finansuoja atminties kultūros darbus, ji turėtų kritiškai vertinti, kam skiriami pinigai. Bet tai nevyksta“, – konstatavo į archyvus įsisukusi moteris.