Meras, kuris nemėgsta rinkimų kampanijos

Iš ministrų – į merus

– Ar jau apsipratote mero poste?

– Nereikėjo man labai daug apsiprasti, nes mero darbas primena darbą ministerijoje ar Seime. Rajono taryboje irgi yra valdančioji dauguma ir opozicija, yra frakcijos, koalicijos, tai kažkiek primena darbą Seime. O kasdienis, ūkinis darbas primena ministeriją. Tik čia – mažesni masteliai.

– Pastaruosiuose rinkimuose žmonės jums parodė didelį pasitikėjimą. Kaip manote kodėl?

– Mero rinkimuose dalyvavau ne pirmą kartą. Labai nemėgstu politinės rinkimų kampanijos. Manyčiau, tai mano, kaip politiko, trūkumas. Turiu pripažinti, kad kandidatų kalbose yra daug fantazijos. Ir tai man labai nepatinka. Bet kai mane išrinko į Seimą, kai tapau ministru, rinkėjai veikiausiai pamatė darbus ir suprato, kad yra ko tikėtis, jei tapsiu meru. Nežiūrint į tai, kodėl man teko palikti Žemės ūkio ministeriją, mums ten pavyko nuveikti tikrai daug darbų. Kai man pavyko parodyti, kad moku dirbti, o ne tik kalbėti, žmonės turbūt įvertino.

Kova už teises baigėsi byla

– Esate vienas tų politikų, kuris mero posto siekėte turėdamas teistumą. Rinkėjams tai neužkliuvo. Kai kurie turbūt dar pamena, kad prieš 15 metų vadovavote žemdirbių protesto akcijai ir traktoriais bei kombainais blokavote greitkelį prie Klaipėdos. Už tai ir buvote teisiamas. Ar tikrai žemdirbiai tada buvo nusikaltėliai?

– Buvau tikras, kad žemdirbių reikalavimai yra teisėti. Todėl tada užlipęs ant kombaino pasakiau, kad turime blokuoti magistralę, nes kitaip mūsų niekas negirdi. Ir tai buvo frazė, kuri lėmė tą mano teistumą. Tai buvo politinė byla. Juk Žmogaus Teisių Teisme Strasbūre pirmasis teismas pripažino, kad buvo pažeistos žemdirbių teisės. Ir ko istorijoje dar nėra buvę, nors Lietuva gana daug bylų pralaimi, Vyriausybė kreipėsi su apeliacija. Vadinasi, kažkam tikrai buvo labai svarbu, kad mes būtume nuteisti. Dėl to liūdna, bet buvo toks gyvenimo etapas. Manau, jei tai įvyktų dabar, jokio teismo tikrai nebūtų. Tačiau praėjo jau 15 metų ir neretai tenka priminti, už ką esu teistas baudžiamojoje byloje. Tas kryželis uždėtas visam gyvenimui.

– Vis dėlto šis jūsų protestas ir vėliau vykęs teismas turėjo poveikį, daugiau tokių organizuotų žemdirbių protestų Lietuvoje nebevyko. Kaip manote, gal ta byla siekta įbauginti visus būsimus protestuotojus?

– Čia yra keletas dalykų. Šiandien ir pačių žemdirbių nuo to laiko sumažėjo gal tris kartus. Smulkieji ūkininkai apskritai turbūt nelabai tiki, kad gali protesto veiksmais pakeisti savo likimą. Juk tada, prieš 15 metų, vienu metu keliose vietose protestavo daugiau nei 10 tūkst. žemdirbių. Dabar tiek turbūt būtų neįmanoma suorganizuoti. Ar ta byla buvo pamoka, sunku pasakyti. Jau ne kartą esu kartojęs, jei susiklostytų panaši situacija, padaryčiau tą patį. Pieno sektorius visą nepriklausomybės laikotarpį labai sunkiai gyveno. Karvių skaičius mažėja, pieno gamyba mažėja. O tada buvo kritinis momentas, ir patys politikai tą pripažino, kad žemdirbių išlaidos yra didesnės nei gaunamos pajamos. Nuostolinga gamyba negalėjo ilgiau tęstis. Buvo šventas reikalas apie tai pasakyti garsiai.

– Tada rizikavote viskuo – ir savo ūkiu, ir savo šeimos gerove. Juk galėjo skirti milžiniškas baudas už strateginės magistralės blokadą. Ar buvote tam pasirengęs?

– Turiu pripažinti, kad prieš blokadą bendravome su verslo atstovais, buvo aptarti galimi aplinkkeliai. Visiems buvo viskas žinoma. Buvo viskas taip organizuojama, kad kelias per Plikius ir Jokūbavą į Klaipėdą nebūtų uždarytas. Specialųjį transportą praleisdavome. Jokių administracinių ieškinių ar baudų po tos protesto akcijos nebuvo. Tačiau rizika visada yra. Matėme ir "Aro" pareigūnų. Galėjo būti ir suėmimų, ir visa kita. Gerai, kad nebuvo peržengtos žmogiškumo ir logikos ribos.

Likvidavo šeimos ūkį

– Užsiminėte, kad per pastaruosius 15 metų triskart sumažėjo pieninių ūkių skaičius. Kaip manote, ar pienininkystės gamintojams nenutiks tas pats likimas kaip linų sektoriui, kurio Lietuvoje tiesiog nebeliko?

– Kai dar dirbau Žemės ūkio ministerijoje, buvome išsikėlę tikslą padidinti pieno gamybą nuo pusantro milijono iki trijų milijonų tonų per metus. Nes, kaip ministras, važinėdamas po pasaulį – Kiniją, Japoniją, mačiau dideles eksporto galimybes. Juk pieno sektorius kuria didelę pridėtinę vertę. Nes eksportuojami pieno produktai yra ir labai aukštos pridėtinės vertės. Skaičiuojant, kiek yra sukuriama darbo vietų ir sumokama mokesčių į biudžetą, pieno sektorius ir apskritai gyvulininkystė galėtų būti viena svarbiausių ūkio šakų. Ar pienininkystė nesunyks, nežinau. Panašu, kad gali taip atsitikti, nes yra ir daugiau problemų. Sparčiai didėja dirvožemio erozija, kur vystoma gyvulininkystė. Mažėjanti pieno gamyba, aišku, yra blogai, nes Lietuvos pieno pramonė yra stipri, jai reikia žaliavos. Jau dabar pieną įsivežame iš Latvijos ir Estijos. Ir jau dabar mūsų pieno produktų gamintojai beveik visą latvišką pieną superka.

– O jūsų šeimos pienininkystės ūkis dar gyvuoja?

Gyvulininkystės plėtoti buvo nebeįmanoma, nes aplinkui vyksta gyvenamųjų namų statybos ir negalime žmonėms trukdyti ten kurtis ir gyventi.

– Nebegyvuoja. Ta dviprasmiška situacija dėl žemės nuomos, nuskambėjusi prieš kurį laiką, paveikė emociškai. Šiaip tai buvo tik laiko klausimas. Tai buvo mamos ūkis, o ji jau dėl savo amžiaus ir fizinės sveikatos jo tvarkyti nebegali. Ir nebėra kam tą ūkį perimti. Jaunimas, kaip bebūtų gaila, – tai ne tik mūsų šeimos problema, bet ir Lietuvos, taip pat Europos – skeptiškai žiūri į žemės ūkį. Ir dar viena priežastis – mūsų ūkis yra pernelyg arti Klaipėdos. Tad gyvulininkystės plėtoti buvo nebeįmanoma, nes aplinkui vyksta gyvenamųjų namų statybos ir negalime žmonėms trukdyti ten kurtis ir gyventi. Nors dėl to niekada ir neturėjome jokio konflikto su kaimynais. Aišku, gaila ir liūdna, nes beveik 30 metų tą ūkį kūrėme ir dirbome. Nors pastaruosius metus dirbau Žemės ūkio rūmuose, namie būdavau rečiau.

– Sakoma, kad ūkininkams visada bus blogai. Jei yra geras oras ir drėgna, derlius puikus ir gerai užderėjo, vadinasi, bus per daug produktų ir jų kainos kris. Dar būna sausra, kuri išdegina, ar liūtys, kurios viską supūdo. Gal mūsų ūkininkams iš esmės yra būdinga viskuo skųstis?

– Stresas yra natūrali ūkininko būsena. Ir tai nėra noras viskuo skųstis. Jis tiesiog visada jaudinasi dėl to, kas kasdien vyksta. Bet kuriame versle turbūt taip yra, bet nėra tokio verslo, kaip žemės ūkis, kuris taip priklauso nuo gamtos sąlygų. Ūkininkas atsikelia ryte ir mato, kaip situacija jo laukuose blogėja, nes juos niokoja sausra, liūtys ar kruša, gal avis vilkai išpjovė. Todėl ūkininkų stresinė būsena yra nuolatinis palydovas, kad jie nuolat skundžiasi, yra natūralu. Tik tai turi suprasti ir politikai, ir administratoriai. Ir ūkininkai sako, kad jiems nereikia Rizikos valdymo fondo, nes jie nuostolius jau yra įskaičiavę į savo veiklą, bet tai nereiškia, kad jie nekalbės apie tai. Jie kalbės, nes jiems skauda. Tik dar būdamas ministru jiems vis sakydavau, kad jie visą laiką neverktų, nes, kai bus tikrai blogai, tada niekas nebereaguos, nes bus pripratę prie to verkimo.

Apie sąmokslo teorijas

– Yra visokių sąmokslo teorijų, kad vakariečiai nori mums prakišti modifikuotų vaisių ir daržovių, nori supirkti sėklas, kad patys nebegalėtume užsiauginti ir iš jų pirktume. Kiek čia tiesos?

– Žinoma, jog tai yra tiesa. Visame pasaulyje yra konkurencija, ypač kalbant apie genetiškai modifikuotus augalus. Tada iš karto tampi priklausomas nuo tiekiamų sėklų ir nuo chemijos tiekėjų. Todėl daug kalbama, kad reikia išlaikyti nacionalines veisles. Tas pats ir dėl gyvulininkystės. Aišku, Lietuva maža šalis, ir mokslas kainuoja labai daug. Ne viską mes galime sau leisti. Bet yra tendencija ir noras, kad kuo daugiau pirktume sėklų ir patys neturėtume galimybių tų sėklų užsiauginti. Manyčiau, tam reikėtų priešintis. Tai yra ilgalaikis procesas, per kelerius metus taip neatsitiks. Bet čia ne viskas nuo valdžios priklauso. Daug priklauso ir nuo mokslo, kuris dabar sprendžia savo išgyvenimo klausimą ir ne itin nori bendrauti su verslu. Šiandien, drįstu teigti, neturime rimtos strategijos, kad išlaikytume nacionalines augalų veisles ir gyvūnų rūšis. Ta rizika šiandien dar nėra didelė. Žinoma, visada galėsime nusipirkti iš svetur. Net jei šiandien žemės ūkio Lietuvoje neliktų, maisto deficito nebūtų, bet matome žmonių lūkesčius, kurie jau patyrė, kas yra chemizuotas maistas ir įvairūs maisto priedai. Juk šiandieninės sveikatos problemų viena priežasčių – vartojamas maistas. Žmonės nori kuo natūralesnių ir Lietuvoje užaugintų produktų, tą rodo ir ūkininkų turgelių poreikis.

Vizitinė kortelė:

Gimė 1960 m. lapkričio 5 d. Triušelių kaime, Klaipėdos rajone.

1980 m. baigė Klaipėdos 1-ąją vidurinę mokyklą (dabar Vytauto Didžiojo gimnazija).

1985 m. Kauno politechnikos institute įgijo inžinieriaus energetiko specialybę.

1985–1990 m. dirbo Kauno bendrovėje "Aksa" vyr. energetiku.

1990 m. grįžo į gimtinę ir kartu su tėvais pradėjo ūkininkauti.

Nuo 2001 m. vadovavo Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybai.

2006–2011 m. buvo Žemės ūkio rūmų pirmininkas.

2000–2016 m. ir nuo 2019 m. yra Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narys.

2016–2019 m. buvo Seimo narys.

2016–2018 m. – žemės ūkio ministras.

Nuo 2019 m. – Klaipėdos rajono meras.

Su žmona Žydre turi keturis vaikus – Joaną, Justiną, Skaistę ir Astijų.