Mandarinai ir kiti šventieji

Dienos komentaras

Mandarinai ir kiti šventieji

Profesorius Edvardas Gudavičius per televiziją pranešė, kad sovietų valstybė jam panašiausia į mandarinų, visagalių valdininkų, valdomą Kiniją. Jei nesi mandarinas ar iš politbiuro - tavęs išvis nėra.

Profesorius kažkodėl sustojo ties nepriklausomos Lietuvos slenksčiu. Istorikai nemėgsta žiūrėti iš taip arti, nors jei pažiūrėtų, tai vargu ar rastų 10 skirtumų tarp sovietmečio ir dabartinės biurokratijos. Retorika pasikeitė, bet esmė liko ta pati. Mūsiškiai mandarinai valstybę tapatina su savimi, o jos kišenę siuva ant savo kelnių.

Paskutinis įrodymas - Vilniuje, ant karaliaus Mindaugo tilto. A.Zuokas ir A.Brazauskas ant jo iškaldino, kad tiltą pastatė Vilniaus savivaldybė ir Vyriausybė. Suprask: susimetė po algos ir sujungė du Neries krantus. Na, gal ne po algos. Ir gal ne susimetė, o priešingai - “drožlę” nuo statybos biudžeto nudrožė. Bet tai - juk smulkmenos. Svarbiau, kad ainiai žinotų - už tiltą turi būti dėkingi tokiems Algirdui ir Artūrui.

Jiedviem tikriausiai teks dėkoti ir už funikulierių į Gedimino kalną, ir už to kalno papėdėje išdygsiantį Lietuvos istorijos Disneilendą - Valdovų rūmus.

Dėkingi - ir jokių atsikalbinėjimų. Kai konservatoriai pastebėjo, jog tiltas statytas visų (ne tik Vilniaus) mokesčių mokėtojų pinigais, valdančiosios partijos ruporas Gediminas Kirkilas atrėžė: tiems mokesčių mokėtojams svarbiau ne užrašų ant tiltų teisingumas, o tai, kad jų pinigai panaudoti tokiems didingiems dalykams.

Kaip anuomet, taip ir dabar - mandarinai žino, ką jaučia tauta, už ką ir kam. O kad tautiečiai neužsimirštų, tai ir ant tilto parašo. Anot G.Kirkilo, socialdemokratams tauta yra dėkinga ir už Prezidentūros pastatą, kuriame dabar ne gėda priiminėti karalius. Tą sąrašą, už ką reikia būti dėkingiems, galima būtų pratęsti geromis mandarinų algomis. Taip pat limuzinais, kuriais ministerijų, Seimo ir Vyriausybės mandarinai ritina savo kūnus į tarnybą Valstybei ir namo.

Laimė tik, kad mandarinui iki valstybės arti. Pažiūri į veidrodį ir matai jame tą valstybę. Nes valstybė - tai visokie čijauskai, aprūpinę Europos pinigais jį paskyrusiam ministrui susimokėjusius ūkininkus. Tai liaudanskai, kurie savo intrigomis paralyžiuoja teisėsaugą ir už tai yra pagerbiami kvietimu į Prezidento balių. Valstybė - tai ir tie visi nelaimėliai žemėtvarkininkai, kurie sąžiningai, pagal politikos mandarinų planą atiminėjo iš piliečių žemes, o dabar už tai kenčia viešas „nemandarinų“ patyčias. Tačiau tuo viskas ir baigsis. Mandarinas mandarinui sulčių nesiurbia.