Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakultete dirbanti profesorė Liudmila Rupšienė vargiai suskaičiuotų visus savo mokslinius darbus – per dvi dešimtis metų parašyta galybė straipsnių, recenzijų, vadovėlių. Sunku patikėti, kad ši žavi, jaunatviškai atrodanti moteris – dar ir trijų atžalų mama. Klaipėdietė pripažino, jog siekti akademinių aukštumų ir puoselėti namų židinį – amžinas iššūkis. Tačiau mokslų daktarė tvirtino, jog jeigu nebūtų pavykę suderinti viena ir kita, net ir labai mėgstamo darbo labui šeimos neaukotų.

Svajojo tapti žurnaliste

– Socialinė pedagogika – plati sritis. Kokio pobūdžio temas gvildenate savo paskaitose?

– Pagrindinis mano krūvis socialinės pedagogikos katedroje – bakalauro diplomo siekiantiems studentams dėstau tokius dalykus, kurie susiję su mokslinio tyrimo metodologija. Apklausoms, interviu atlikti, kitiems tyrimo metodams taikomos tam tikros taisyklės. Jų ir mokau studentus.

– Su tokiais įgūdžiais faktiškai galėtumėte dirbti žiniasklaidoje.

– Vaikystėje iš tiesų norėjau studijuoti žurnalistiką. Anuometinė "Komjaunimo tiesa" rengdavo jaunųjų žurnalistų kursus, ir aš, būdama baigiamojoje klasėje, visus metus važinėjau į tuos užsiėmimus. Mokiausi ir Maskvos universiteto žurnalistikos kursuose. Bet į šią specialybę nebestojau. Baigiau rusakalbių mokyklą, o Lietuvoje žurnalistikos studijų rusų kalba nebuvo. Įsivaizdavau, kad vis tiek neįstosiu, nes neturėjau stiprių lietuvių kalbos pagrindų, į Maskvą išvažiuoti buvo baugu.

– Tačiau kad turite rusiško kraujo, neišduoda nė menkiausias akcentas.

– Dabar jau net prastai kalbu rusiškai. Tiesiog nebeliko kalbinės patirties. Šeimoje kalbame lietuviškai, darbe – taip pat, tik su mama dar bendraujame rusų kalba.

Iš provincijos – į sostinę

– Iš kur esate kilusi?

– Gimiau ir užaugau Šilutėje, čia baigiau mokyklą. Kadangi visą laiką norėjau studijuoti žurnalistiką, supratusi, kad neįstosiu, gerokai sutrikau. Žinojau tik tiek, kad noriu mokytis Vilniaus universitete. Pamenu, važiuojame su tėveliu priduoti dokumentų, o aš jo ir klausiu – kur man dabar stoti? Ir tėtis patarė – žiūrėk, kur tavo draugė stoja, bus linksmiau mokytis. Taip ir pasirinkau rusų filologiją. O draugė, beje, neįstojo.

Buvo nelengva, galvojau, kad tik nepadarius klaidos. Pasirinkti specialybę atrodė labai svarbus žingsnis, nes su ja turėsi susieti savo gyvenimą. Tačiau patirtis parodė, kad nėra išskirtinai svarbu, kokią specialybę įgyji. Užtat ir savo vaikams sakau, kad nereikia į tai žiūrėti fatališkai.

Ypač dabar propaguojama pagrindines, bakalauro studijas baigti vienos krypties, o po to magistrantūroje mokytis kitos specialybės ar rinktis kitą pakraipą, praplėsti savo specialybę naujomis žiniomis. Panašiai išėjo ir man. Įgijau filologės išsilavinimą, Klaipėdoje dirbau rusų kalbos mokytoja. Tačiau jau besimokydama universitete užsikabinau už mokslinio darbo. Disertaciją rašiau būtent iš pedagoginės problematikos. O tai – visai kita, socialinių mokslų sritis.

Darbe – aukšta kartelė

– Ar nebuvo gaila palikti mokyklos?

– Atkūrus nepriklausomybę rusų kalbai buvo labai sukirsta, sumažinta pamokų, o kadangi buvau jauniausia specialistė, aš ir turėjau išeiti.

Tačiau jau dirbama mokykloje pradėjau domėtis moksliniais tyrimais. Anais laikais buvo toks geras dalykas – probleminiai kursai mokytojams, kurie domisi moksliniu darbu. Įžymūs mokslininkai mums skaitė paskaitas ir orientavo į daktaro disertacijos rengimą, stojimą į aspirantūrą. Taigi vis tiek viena koja jau buvau žengusi į aukštojo mokslo sistemą.

Žinoma, dabar lengva pasakoti, bet tuo metu buvo daug išgyvenimų, netikrumo ir nesaugumo. Galiausiai viskas susiklostė sėkmingai.

– O šiandien galite pasakyti, kad jaučiatės saugiai dabartinėje švietimo sistemoje?

– Turbūt nė vienas žmogus negalėtų pasakyti, jog jaučiasi visiškai saugiai. Pavyzdžiui, universiteto dėstytojai yra renkami tam tikram laikui. Aš, kaip profesorė, esu išrinkta penkeriems metams ir praėjus šiam terminui galiu likti be darbo. Taigi aukštosios mokyklos dėstytojo būsena –neužtikrinta. Visada turi rūpintis, kad atitiktum studentų poreikius, reikalavimus.

Jaunatviška močiutė

– Ar tiesa, kad esate jei ne jauniausia, bent jau viena jauniausių profesorių Klaipėdoje?

– Tuo metu, kai ja tapau, 2003-iaisiais, gal ir buvau jauniausia. Specialiai tuo nesidomėjau. Kadangi dabar jau antra kadencija, turbūt nebesu.

– O kas toliau? Tapsite akademike?

– Nekeliu sau tokių tikslų.

– Bet juk sakoma – prastas tas kareivis, kuris nenori tapti generolu.

– Žmogaus gyvenimo pilnatvę sudaro ir darbas, ir šeima, ir sveikata. Kad pasiektum aukštumų kurioje nors vienoje sferoje, tai gali padaryti tik kitų sričių sąskaita.

Ir dabar pasitaiko situacijų, kai tenka padirbėti po 12–14 val. Tada visa kita kenčia. Vis dėlto esu ir žmona, ir trijų vaikų mama, ir jau močiutė. Tad nelabai esu pasiryžusi dėl savo profesinės karjeros aukoti šeimos, sveikatos ir kitų dalykų. Ir turbūt nėra prasmės.

Artimieji – it tvirtas kumštis

– Vis dėlto daugiavaikei mamai nėra labai lengva siekti profesinių aukštumų.

– Jaučiu didelį šeimos palaikymą. Be to, vyriausiam sūnui jau 27 metai, jis gyvena Vilniuje. Tačiau iki šiol labai artimai bendraujame, dažnai susitinkame. Kitas sūnus – abiturientas. Žinoma, jam mamos ir tėčio nereikia tiek, kiek jaunėliui, kuriam dabar 10 metų, bet jo dabartinės problemos – stojamieji egzaminai, svarstymai dėl specialybės pasirinkimo – irgi labai svarbios.

Dabar, kai vaikai paaugę, atsiranda kitų problemų. Kadangi tarp jų didelis amžiaus skirtumas, man labai svarbu, kad jie tarpusavyje bendrautų. Su vyru jau keli metai taikome tokią praktiką, kad kartą per metus bent savaitę, o dar geriau – dvi pabūtume drauge, kad turėtume bendrų įspūdžių, laisvalaikio praleidimo kartu atsiminimų. Tai labai suartina.

Štai vienais metais važiavome į Turkiją, kitais – į Ispaniją. Juo labiau džiugu, kad šį laiką pavyskta suderinti su mano gimtadieniu. Man yra didžiausia dovana, kad mes visi galime pabūti kartu.

Gerų santykių receptas

– Jūsų vyras – verslininkas, tai tolima mokslui sritis. Kaip judu susipažinote?

– Susipažinome studijų metais. Vyras taip pat yra filologas, tik studijavo anglų kalbą ir literatūrą. Nors dabar mūsų sritys ir skirtingos, bet pradėjome nuo to paties lygmens. Profesiškai augdami vienas kitą rėmėme, vienas kitam padėjome. Gal tai ir padeda išlaikyti tą jungtį.

– Kokia yra laimingos šeimos formulė jūsų akimis?

– Tiesiog man visada buvo svarbi šeima. Niekada neturėjau minčių, kad galėtume išsiskirti. Galbūt todėl, kad tiek aš, tiek vyras augome tokioje aplinkoje, kurioje nebuvo skyrybų patirties. Mačiau, kaip kentėjo mano draugai, kai skyrėsi jų tėvai. Todėl visada atrodė, kad šeima – didelė vertybė, ją būtina išsaugoti. Tik tam reikia pastangų. Santykius reikia puoselėti kaip augalą – jei jo neprižiūrėsi, sunyks.

Domėjimasis vienas kito interesais tik stiprina šeimą. Mūsų bendras laisvalaikio praleidimas – tai koncertai, teatrai, pasivaikščiojimai.

Nuo riedučių iki pačiūžų

– Kokių dar pomėgių turite?

– Nors kartais ir pabambu, tačiau išties man pasisekė, kad vyras yra labai sportiškas ir mane skatina sportuoti. Esu gal tingesnė pagal savo prigimtį, bet jis mane nori nenori išprovokuoja. Be to, kadangi esame vyresni tėvai, tenka palaikyti formą, rasti bendros veiklos su mūsų 10-mečiu sūnumi. Taigi visi kartu čiuožinėjame ledo arenoje, vasarą važinėjamės riedučiais, privalomas dalykas – ir dviračiai. Maža to, dabar su vyru lankome šokius – dukart per savaitę vaikštome į pamokas. Taip pat mėgstame nueiti į kino teatrą. Kai visas savo jėgas tenka mobilizuoti vien darbui, ypač pasigendi tų dalykų.

– Ar tai, kad sutuoktinis yra verslininkas, palengvina jūsų buitį?

– Žinoma. Nuo to priklauso mūsų laisvalaikio turiningumas. Juk visos pramogos kainuoja. Jei abu būtume mokslininkai, vargu ar tiek galėtume sau leisti.

– O kokiais dalykais pakeliate sau ūpą?

– Beje, skaičiau tokią knygelę – "Laimės formulė". Pamenu, vienoje vietoje buvo parašyta: o nuotaiką pakelti sau galima standartinėmis priemonėmis – vonia, masažu, pasivaikščiojimu, moterims kartais pravartu apsipirkti parduotuvėje. Taigi šios standartinės priemonės man irgi labai tinka.