Lietuva prasideda nuo Skuodo

Faktas, kad Lietuva prasideda nuo Skuodo, nėra laužtas iš piršto. Ir nors nemažai žmonių šis faktas asocijuojasi su tuo, kad Skuodo rajonas yra Lietuvos pakraštyje, sakinio prasmė kita. Skuodo krašte yra seniausia Lietuvos gyvenvietė. Jis garsėja ne tik ja, bet drąsiai gali vadinti ir akmenų kraštu, nes slenkantis ledynas riedulių Skuodo rajone paliko daugiausiai Lietuvoje.

Švenčia du gimtadienius

Lietuvos vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1009 metais, o Apuolės, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, jau buvo Lietuvos teritorijoje – 853 metais.

„Taip sakinys, kad Lietuva prasideda nuo Skuodo įgauna gilią prasmę, nes mūsų krašte yra seniausia Lietuvos gyvenvietė. Ji rašytiniuose šaltiniuose paminėta aprašant vietos gyventojų – kuršių kovas su vikingais“, – pasakojo Skuodo muziejaus istorikė Joana Šleinienė.

Skuodo kraštas didžiuojasi ne tik seniausia Lietuvoje gyvenviete, bet ir dviem miesto gimtadieniais.

Skuodas pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1253 metų balandžio 9 dieną.

1572 metų gegužės 17 dieną Skuodui buvo suteikto Magdeburgo teisės ir taip gyvenvietė įgijo miesto statusą. Tada jo valdytojas Jonas Jeronimas Chodkevičius, kuris Skuodo grafystę už kovas su švedais gavo dovanų iš Lietuvos kunigaikščio Žygimanto Augusto, nusprendė visus miestiečius 12 metų atleisti nuo mokesčių. Į miestą ėmė plūsti vokiečiai, žydai, kurie užsiėmė įvairiais amatais, prekyba, steigė karčemas. Taip Skuodas suklestėjo.

„Unikalus iš to laikmečio likęs daiktas – budelio kalavijas. Kadangi miestas klestėjo, nesnaudė ir nusikaltėliai, o pagautiems buvo nukertamos galvos. Skuodo budelio kalavijo originalas yra nacionaliniame šalies muziejuje, o mes turime autentišką jo kopiją“, – teigė Skuodo muziejaus istorikė.

Iš akmenų – ir namai, ir keliai

„Galima drąsiai sakyti, jog Skuodas yra senas viduramžių miestas, įsikūręs kelių kryžkelėje. Ir dabar, jei atsistosite miesto centre, iš jo galima patekti į visas keturias pasaulio puses. Jei važiuosite į šiaurę, pasieksite Rygą, jei į pietus – Salantus, jei į rytus – Mažeikius, jei į vakarus – Palangą“, – vardijo pašnekovė.

Nors išskirtinai gražia gamta Skuodas negali pasigirti, kraštas turi savo puošmenų. Tai – didžiuliai rieduliai, kuriuos paliko paskutinis per Lietuvos teritoriją slinkęs ledynas.

„Mums tų akmenų kliuvo daugiausia, gal todėl turime ir didžiausią akmenį Lietuvoje. Ir nors žemė nėra derlinga, žmonės išmoko panaudoti akmenis – iš jų statė namus, tiesė kelius, puošė sodybas. Labai retoje sodyboje Skuodo krašte neįmanoma pamatyti akmenų ar jų akcentų“, – teigė J.Šleinienė.

Skuodo rajone yra unikalus Šauklių riedulynas, Aukuro akmuo ir „Velnio pėda“ – akmuo, kuriame tarsi likęs pėdos įspaudas. Legenda byloja, kad akmenį nešė velnias, bet pamatė, nebepakėlė, supyko, spyrė į jį ir taip liko jo įspausta pėda.

Bažnyčią atstatė ūkininkai

Skuodo kraštas iš kitų Lietuvos rajonų išsiskiria ir kryžių, medinių koplytstulpių gausa.

„Jų tiek daug tikrai neįmanoma pamatyti nė viename rajone. Matyt, tokia žemaitiška tradicija, kad žmonės kryžius statė ir žmogui mirus, ir gimus. Kiti juos statė, kai sugrįžo iš Sibiro, dar kiti – tikėdami, kad pastatytas kryžius padės iš Sibiro sugrąžinti artimuosius. Kiekvieno kaimo galulaukėje yra po kryžių, jie pastatyti ir prie kapų, kur palaidotos maro aukos“, – pasakojo istorikė.

Skuode yra ne tik medinių, bet ir Mūro kryžius. Jis miesto centre pastatytas dar 1567 metais, tačiau sovietmečiu buvo nugriautas ir sunaikintas. Kai 1990 metais Lietuva atgavo nepriklausomybę, po kelerių metų Mūro kryžius buvo atstatytas – autentiškas, nes atkurtas pagal išlikusias nuotraukas ir žmonių pasakojimus. Šį kryžių galima laikyti mažosios architektūros paminklu, nes jis laikomas vienu seniausiu tokiu paminklu Lietuvoje“, – teigė J.Šleinienė.

Dar viena Skuodo puošmena – šventos Trejybės bažnyčia. Ji buvo medinė, o šalia veikė žydų karčema.

„Žydai lyg pyragus per smarkiai kepė, tai ir bažnyčia nudegė. Ją atstatė vietos ūkininkai, patys iš laukų akmenys veždami. 1850 metais šią bažnyčią pašventino tuometis Žemaitijos vyskupas Motiejus Valančius“, – istorijos detales pasakojo pašnekovė.