A. Lenkauskienė: į salotas perkūnas netrenkia

Apie darbą

Ką mano gyvenime reiškia darbas, yra vienas sudėtingesnių klausimų. Žinau, kad tai yra didžioji ir viena svarbiausių mano gyvenimo dalių, kurią aš myliu. Man patinka prisiliesti prie jauno žmogaus sielos, jei tik jis prisileidžia, ir jį formuoti tarsi augantį medį (svarbiausia, sutvirtinant jo kamieną), parodyti gyvenimo grožį. Parodant jį kaip kopimą į kalną, nes be pastangų, be kopimo, nepamatys to grožio. Be to, man, kūrybiniam žmogui, darbas yra ir kūrybos procesas, kuriame aš esu ir atsiduodanti, ir atiduodanti dalį savęs. Kartais pati sau nepažini, nustebinanti, pati save kritikuojanti, klystanti, kylanti, besidžiaugianti ir nusivilianti.

Apie šeimą

Šeima yra mano tvirtovė, kurioje jaučiuosi saugiausiai. Čia aš esu aš. Šeima yra mano širdis.

Apie pomėgius

Pomėgiai gana elementarūs. Vienas jų – kelionės, bet jomis siekiu ne tik pažinti pasaulį, jos man suteikia bei sužadina ir kūrybinių impulsų. Po kūrybinių procesų ir kartais įvairių nevilčių mėgstu ilgus pasivaikščiojimus, tai nuskaidrina mintis. Na, ir, žinoma, esu knygų fanatikė. Dievinu lietuvių autoriaus Romualdo Granausko kūrybą, turbūt perskaičiau visas jo knygas. Pagal jo kūrinius su suaugusiaisiais esu ir spektaklį stačiusi, ir skaitovus ruošiau. Jo kūrinių genialumas slypi paprastume. Dar labai mėgstu Grigorijaus Kanovičiaus romanus.

Apie Klaipėdą

Esu gimusi beveik Klaipėdoje, mano gimtinė – Veiviržėnai. Klaipėda man visada buvo tarsi uostas, į kurį aš iš bet kur ir bet kada noriu sugrįžti. Man čia gera. Mums su vyru taip lėmė likimas, kad po studijų gavome paskyrimą į Mažeikius, tačiau po 13 metų sugrįžome į Klaipėdą. Kuo stebuklingas šitas miestas? Čia yra mano šaknys, čia praleidau visas savo vasaras. Šitas miestas man tarsi atveria kažkokius didelius horizontus.

Gyvenimo kredo

Pagrindinis mano gyvenimo principas – ką darai, daryk gerai ir iš širdies. Arba kitais žodžiais tariant, reikia kalbėti iš širdies į širdį. Visada glūdi sąmonėje tas varpo dūžis, kad į salotas perkūnas netrenkia ir kad ąžuolai šiltnamyje neauga.

Apie Metų klaipėdietę

Šitiek moterų nuveikia tiek gerų darbų, bet mes kiekvienas gyvename tarsi kažkokiame uždarame burbule, niekas nežino kito žmogaus pasiekimų, niekas nežino jo darbų, o „Metų klaipėdietės“ konkursas yra tas įvertinimas ir pasidžiaugimas gražiais moterų darbais. Bet kai pati atsidūriau šiame sąraše, suveikė mano vidinis kritikas, ar tikrai esu to verta? Tikrai dirbu sąžiningai ir iš širdies, kiek mano kūrybinės lubos leidžia, bet ar to pakanka būti šiame garbingame sąraše, nežinau. O šiaip labai sveikinu tokias iniciatyvas.