Legendinio Klaipėdos metraštininko A.Stubros palikimas

Uostamiesčio metraštininkas, ilgametis dienraščio "Klaipėda" fotožurnalistas Albinas Stubra (1929–2007) šią vasarą būtų šventęs 85 metų jubiliejų. Legendinis fotografas, pasirinkęs Klaipėdžio slapyvardį, per savo gyvenimą sukaupė didžiulį vertingų archyvinių nuotraukų lobyną, kuriuo šiandien gali naudotis visi, kurie domisi uostamiesčio istorija.

Prasmingas įamžinimas

A.Stubra fotoreporterio darbą spaudoje dirbo 35 metus. Dar dienraščio "Klaipėda" redakcijoje jis pradėjo rinkti, kaupti medžiagą apie uostamiesčio plėtrą, nes jam tai buvo įdomu. O fotografuoti jis pradėjo dar ankstyvoje jaunystėje.

"Per tą laiką tų nuotraukų susikaupė labai daug. Kadangi visose jose įamžinta miesto istorija ir kultūra, etnografija ir sportas, pramonė, jautėme tokią pareigą, kad tai reikia viešinti", – pasakojo A.Stubros dukra Rasa
Marcinkevičienė.

Ji su vyru ir dar keliais bendraminčiais įkūrė interneto svetainę klaipedis.lt. Klaipėdžio slapyvardį kadaise pasirinko pats A.Stubra.

Savo archyvą, pasak jo dukters, tėvas tvarkė nepriekaištingai. Negatyvai pagal temas buvo sudėlioti chronologiškai.

"Negatyvai buvo sudėti į aplankus ar vokelius ir ant jų užrašyta, kas tai yra. Vokeliuose labai dažnai aptinkame ir laikraščio iškarpų. Tada mes jau turime visą informaciją, kas ten buvo, koks įvykis, kokie žmonės nufotografuoti. Yra net labai įdomių detalių", – pasakojo R.Marcinkevičienė.

Pasak jos, tėčio archyve ji aptiko daugybę istorinių asmenybių – nuo Antano Sniečkaus iki Michailo Gorbačiovo.

"Net negaliu pasakyti, ką fotografuoti jis labiausiai mėgo. Tėtis buvo prisiekęs klaipėdiškis, jis fotografavo visus pamatinius akmenis, žinojo, kur kokia vinis buvo įkalta senamiestyje. Su juo šiaip buvo labai įdomu. Pamenu, eidavome kartu per miestą ir jis rodydavo, kur veikė senoji spaustuvė ar muilo fabrikas. Jis labai mėgdavo pasakoti, mes su tais pasakojimais ir užaugome", – prisiminė Rasa.

Interneto svetainėje, kurioje eksponuojamas A.Stubros nuotraukų archyvas, palikta vieta komentarams.
Fotografo dukra teigė, kad labai džiaugiasi, kai žmonės parašo, patikslina, kas pavaizduota kai kuriose fotografijose.

Paliko dienoraščius

A.Stubra nuo vaikystės rašė dienoraščius. Dalis jų taip pat publikuojama svetainėje klaipedis.lt. Širdį spaudžia skaitant dešimtmečio berniuko rašyseną, kuri atspindi permainingus įvykius to meto Lietuvoje.

"1939 m. kovo 22 d. trečiadienį aš ir kiti vaikai žaidėme gatvėje. Jau buvome iš mokyklos paleisti. Eidami namo vaikai kalbėjo, kad bus karas. Aš tik juokiausi ir sakiau, kad, užims miestą ir baigta. Arti namų užėjau pas Vėbrą, mūsų kaimyną, jis buvo prisipirkęs pilną krepšį mėsos ir dešros. Parėjau namo, mano mamytė buvo labai nusiminusi, kad atėjo Hitleris į Klaipėdą", – tokia žinia apie Klaipėdos krašto atplėšimą nuo Lietuvos palikta mažojo Albino dienoraštyje.

Šiandien skaitant ano meto vaiko išgyvenimus, širdis virpa, kaip tie nevaldomi pasauliniai kataklizmai vėliau palietė atskiras šeimas ir likimus.

"Pervažiavę tunelį, įvažiavome į miestą. Štai aš vėl Klaipėdoje, atvažiavau čia po tiek laiko. Juk išvažiavome iš čia 1940 metų lapkričio 4 d. (...) vis dar tebeskamba ausyse gestapo viršininko šunies Grabovskio žodžiai: "Niekados jūs jau nebegrįžkite į Klaipėdą! Suprantate, niekados!" Šuva. Dabar pasikeitėme rolėmis. Dabar jau jis nebegrįš", – savo dienoraštyje 1945-ųjų žiemą rašė tada dar 16-os metų neturintis A.Stubra.

Įdomu tai, kad tarnaudamas sovietinėje armijoje A.Stubra savo dienoraštį rašė rusų kalba. Veikiausiai kitaip buvo neįmanoma.

Auklėjo lietuviška dvasia

Albinas Endrius Stubra gimė 1929 m. birželio 10 d. Klaipėdoje, lietuvininkų Martyno Stubros (1893–1974) ir Bertos Mejerytės-Stubrienės (1900–1982) šeimoje.

Stubros užaugino keturis vaikus: sūnus Martyną (1926–1992), Albiną (1929–2007), Gediminą (1932–2008) ir dukrą Jūratę.

Tėvui pradėjus dirbti bendrovėje "Lietuvos eksportas", šeima persikėlė arčiau naujosios darbovietės – į Smeltę (dabartinį Žvejybos uosto rajoną – A.D.). Pamaryje ir prabėgo Albuko, kaip jį tada vadindavo, vaikystė.

1939 m., vokiečiams okupavus Klaipėdą, buvo uždaromos lietuviškos mokyklos. Tėvas, nenorėdamas vaikų leisti į vokišką mokyklą, 10-metį Albiną ir 3 metais vyresnį brolį Martyną apgyvendino pas ūkininkus Kretingoje. Tačiau po metų jiems teko grįžti į Klaipėdą ir lankyti vokišką mokyklą, nes 1940 m. buvo uždaryta siena su Didžiąja Lietuva.

Moksleiviai buvo verčiami stoti į "Hitlerjugend" organizaciją. Albino tėvas, vokiečių kalba raštu atsakydamas mokytojui, kad neleis sūnums stoti į šią organizaciją, jį baigė žodžiais "su lietuvišku pasveikinimu" vietoj tada įprasto "Heil Hitler".
Dėl tokio įžeidimo Albino tėvas buvo pasodintas į kalėjimą, o 1940 metų pabaigoje visa šeima buvo ištremta iš Klaipėdos.