Laivo gydytojas, kurį persekiojo nuotykiai

Dauguma gydytojų, tarp jų ir Pragiedrulis Velička, dirbti į laivus ėjo tam, kad pamatytų pasaulį.

Į laivus saugumiečiai neleido

P.Velička labiau žinomas kaip gydytojas dermatovenerologas, parašęs knygas apie sveikatą, grožį, seksą, venerines ligas – „Lietuviško sekso metamorfozės“ (2005 m.), „Jūrininkai ir seksas“ (2006 m.). Mažiau jis viešai pristatytas kaip laivyno gydytojas, į reisus ėjęs 10 metų.

Apie gydytojo darbą laivyne išgirdo dar Kauno medicinos institute 1974 m., kai gydytojai iš Jūrininkų ligoninės pristatė laivyno gydytojų specializaciją. Jo kurso draugai Rimas Simonavičius, Algis Rakauskas susidomėjo – abu po 40 metų dirbo laivuose. P.Velička taip pat norėjo į laivyną. Suprato, kad jo ten neleis – abu jo seneliai ir mamos sesuo gyveno JAV. Užsirašė, bet sulaukė įdėmaus KGB tyrimo ir neigiamo atsakymo. Tai pakenkė ir tėvui, kuris buvo Melnragės žvejų artelės vadovas.

Su laivyno gydytojais buvo problema. Įvairūs gastrolieriai iš Vilniaus ar Kauno „per blatą“ mielai eidavo į gerus prekybinius laivus. Niekas nenorėjo dirbti žvejybos bazėse ar traleriuose, nes beveik neišlipdavo į krantą. Todėl ir reikėjo specializuotų laivyno gydytojų, kuriuos būtų galima siųsti ten, kur reikia.

Vieta: į Klaipėdos uostą įplaukia keltas „Vilnius“, kuriuo kaip laivo gydytojui, dar esant „DFDS LISCO“, teko plaukioti ir P.Veličkai. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Vidaus ligų arba terapeuto specializaciją turėjęs P.Velička 1975 m. gavo paskyrimą į Klaipėdos odos ir venerinių ligų dispanserį. Sakė, kad laikinai, bet užtruko ilgam. Čia prasidėjo pažintys ir su ligomis, kurios plinta lytiniu keliu. Tarp jo pacientų buvo ir jūrininkų, ir uosto prostitučių, ir panelių iš anuomet garsios Klaipėdos 16-osios divizijos gatvės.

1980 m. jis perėjo į Klaipėdos miesto ligoninę, tapo profilaktinių medicininių apžiūrų kabineto vedėju.

Gydytojus laivuose apkalbėdavo

Ilgametis Jūrininkų ligoninės Jūros medicinos centro vedėjas Romualdas Skačkauskas į laivus einančių gydytojų klausdavo: ko nori – užsidirbti ar pamatyti pasaulį? Šį klausimą išgirdo ir P.Velička, kai jau būdamas 40 metų, po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1992 m. pagaliau galėjo dirbti laivuose.

Atlyginimai laivyno gydytojų nelepino. Oficialiai laisvoje Lietuvoje laivyno gydytojo alga buvo tūkstantis litų. Prie jų dar 300 JAV dolerių dienpinigių. Nemaža dalis gydytojų laivuose uždarbiavo papildomai. Krovinius iš laivo kartu su jūreiviais krovė ir P.Velička. Gydytojams toks darbas buvo ir patyčių vieta. Jūreiviai aukštesnės laivo kastos žmonėms buvo negailestingi. Manė, kad laivo gydytojai laive yra „baltosios apykaklės“, neturintys darbo, tik besitrainiojantys.

P.Velička pripažino, kad į laivus ėjo norėdamas pamatyti pasaulį, rinkti medžiagos knygoms, kurių idėjos jau sukosi galvoje. Į pirmą 4 mėnesių reisą 1992 m. Klaipėdos transporto laivyno transportiniu refrižeratoriumi „Plutonas“ išplaukė paėmęs 4 mėnesius atostogų.

Šeima: P.Velička kelte „Gloria“ 2006 m. su šeima – žmona Rima, dukromis Greta ir Silvija, kurios jau 10 metų gyvena JAV, o jis pasiryžo užbaigti savo gyvenimą Lietuvoje. (Asmeninio archyvo nuotr.)

„Reisas buvo panašus į tai, ką knygose aprašė Jackas Londonas. Patyriau jūreivių ir bocmano apkalbas, kai Kanados uoste už 30 dolerių papildomai kroviau su jais šaldytų silkių pakuotes. Tyčiojosi iš buvusio gydytojo, kuris su jais dirbo ir pabėgo. Aš stengiausi ir laikiausi, nors nesitreniravus 8 valandas kilnoti pakuotes po 30 kilogramų, po to po aštuonių valandų ir vėl tą patį daryti nelengva. Maždaug per savaitę, kol iškrovėme laivą, numečiau 10 kilogramų“, – prisiminė P.Velička.

Iš to reiso įsiminė ir tarakonai, kurie laive lakstė gaujomis. Teko juos nuodyti laivo virtuvėje užsidėjus dujokaukę.

Nigerijos Lagoso uoste šalia laivo plūduriavęs lavonas. Iškviesta policija nenorėjo imti ir pasakė: „Sumokėkite – išvešime.“ Jūreiviai su vietiniais gyventojais muilą ir kondensuotą pieną mainydavosi į įvairius daiktus – medines kaukes, netgi vietinį viskį, nuo kurio keli jūrininkai apsinuodijo.

Įspūdį padarė kava, sambo ir seksu dvelkiantis Brazilijos Santoso miestas.

„Vakare Santose tarsi Georgo Bizet operoje „Karmen“ – susimaišiusios įvairių tautybių žmonių masės. Europiečiai populiarūs – prie jų kimba ir juodukės, ir net nėščios panelės. Prostitucijos verslas klesti. Ėjau pasižiūrėti į vieną striptizo barą, kur už 20 dolerių rodė miuziklą su nusirengimu“, – pripažino P.Velička.

Striptizo klubo vilionės

Argentinos Buenos Airėse įplaukiant į uostą išvydo parduotus Lietuvos vidutinius žvejybos tralerius. Išplaukiant matė, kaip uždažomi jų lietuviški pavadinimai.

„Iš laivo iškrovus kalmarų pakuotes po 30 kilogramų, argentiniečiai atnešė dovanų po dėžę vyno. Kapitonas pakvietė mane jo pasiimti. Nešuosi, o laive jau daug kas girti. Ant laivo denio net antrasis kapitono padėjėjas išsidrėbęs“, – prisiminė P.Velička.

Jis nebesurado nė vieno įgulos nario, su kuriuo galėtų išgerti vyno. Teko gerti vienam, sveikinantis su Čiombe. Taip vadinosi laive buvęs rudas katinas. Jis šlapindavosi ant kilimų, todėl nė pas vieną jūrininką ilgiau neužsibūdavo. Globoti katiną buvo atėjusi laivo gydytojo eilė.

Nostalgija: dabar jau sudegęs jūrų keltas „Lisco Gloria“ paliko pėdsaką ir prisiminimus P.Veličkos gyvenime (2004 m.). (Asmeninio archyvo nuotr.)

Buenos Airėse įsiminė ir karališkas klubas raudonųjų žibintų kvartale, į kurį užsuko naktį.

„Prietema. Šoka striptizą. Žmonių nedaug. Mūsų, kelių jūrininkų, neišvarė. Užsisakiau kokakolos ir 40 gramų likerio „Mary’s tear“. Prie manęs prisėdo tamsiaodė, padėjo ranką ant šlaunies. Pakvietė eiti su ja už 100 dolerių. Kai atsisakiau, paprašė šampano. Užsakiau jai kokakolos“, – pasakojo P.Velička. Išsižioti privertė barmeno atnešta 150 JAV dolerių sąskaita.

Paaiškino, kad po vidurnakčio kas valandą kainos kyla. P.Velička sakė turėjęs tik 100 JAV dolerių. Priėjęs šeimininkas guodė, kad svečias įkliuvęs per naivumą ir nežinojimą, pavaišino „Mary’s tear“. Sutaręs su juo, kad kaip užstatą už trūkstamus 50 JAV dolerių priims striukę. Taip ji ir liko Argentinoje.

„Kitą dieną prie laivo pamačiau policiją. Pagalvojau, kad pas mane dėl to klubo. Paaiškėjo, kad Murmansko laivo kapitono sūnus naktį bare šaudė iš revolverio. Policija pagalvojo, kad mūsų jūrininkas. Suskaičiavo visus laive buvusius žmones“, – prisiminė P.Velička.

Revolveriai Argentinos turguje buvo pardavinėjami legaliai. Lietuvos laivo jūreiviai jų prisipirko. 1992 m. Lietuvoje siaučiant reketui, organizuotiems nusikaltimams, jie turėjo paklausą.

„Revolverių taiklumą jūreiviai išbandė laive jau plaukiant jūroje – šaudė į pasidarytus taikinius denyje“, – prisiminė P.Velička.

Argentinoje jūreiviai po 1 dolerį pirko 90 laipsnių stiprumo puslitrinius „Pure“ spirito butelius. Juos po 10 JAV dolerių pardavinėdavo rusų jūrininkams, kai iš jų laivų atviroje jūroje imdavo krovinius. Kildavo ir problemų, nes jūrininkams nusigėrus nebebūdavo kam iš laivo į laivą perkrauti krovinius.

Lietuvių atrasta Amerika

Kitas P.Veličkos reisas buvo 1993 m. vienu iš LISCO kapitonų klasės laivų. Jie dar vadinosi rusų kapitonų vardais, nors juose jau buvo Lietuvos vėliava.

Trys reisai iš Suomijos į Ameriką su rusišku metalu, o atgal tuščiomis. Įsiminė, kad Šv. Lauryno upėje praplaukiant laivui speciali įranga ant kranto groja laivo vėliavos šalies himną. Neįprasta buvo Kanadoje išgirsti Lietuvos himną.

Nuostabūs vaizdai – Šv. Lauryno upė, Kvebekas, Monrealis, Ontarijo ežeras, Torontas, Erio ežeras, Klivlandas, Detroitas. Toliau Hurono, Aukštutiniu ežeru iki Duluto. Kol laivas buvo iškraunamas, P.Velička keliavo po JAV.

„Daug žmonių iš Lietuvos plūdo į Ameriką. Čikagoje lietuviams darė nemokamas operacijas. Kai kurie tautiečiai Amerikoje jau buvo spėję pasišiukšlinti. Prisistačius gydytoju iš laivo, mane priėmė lietuvių bendruomenė Čikagoje, daviau interviu lietuvių radijui „Margutis“, – pasakojo P.Velička.

Jam įsiminė ir apsilankymas JAV Toledo mieste netoli Detroito. Einant keliu jį sustabdė policija. Kai sužinojo, kad jūrininkas iš Lietuvos ir nori pamatyti muziejų, pasisiūlė pavežti.

„Keistokai atrodė, kai du policininkai iš šonų mane lydėjo iki muziejaus. Pristatė, kad čia gydytojas iš Lietuvos, kuri neseniai atgavo nepriklausomybę, laivo. Vienas iš policininkų buvo norvegų kilmės, žinojo, kas vyksta Europoje“, – prisiminė P.Velička.

Vienas iš reisų atgal vos nesibaigė tragiškai. Atlante – didžiulis štormas su 6–7 metrų bangomis. Jos užpildavo laivą ir ant denio pritvirtintas jūrininkų Amerikoje nusipirktas mašinas. Dvi ar tris paras laivas neplaukė, o tik laikėsi prieš bangas.

Iš JAV jūrininkai veždavosi ne tik automobilius, bet ir džinsus, batus, kitas prekes (daugiausia pardavimui). P.Velička teigė suradęs ir kelių aukštų muzikos prekių parduotuvę, kur įsigijo originalių plokštelių.

Viduržemio regiono stebuklai

Trečiąjį reisą P.Velička rinkosi pats, norėjo pakliūti į Viduržemio jūros regioną, pamatyti Akropolį, Jeruzalę, piramides.

Viskas pavyko, bet buvo ir nuotykių. Graikijoje iki Atėnų 80 kilometrų važiavo autobusu. Vairuotojas JAV dolerių neėmė, vežė už cigarečių bloką. Atgal važiuojant taksistas atvežė iki Graikijos karinės bazės ir paleido. Dar 8 kilometrus iki laivo teko eiti pėsčiomis.

Įsiminė 1994 m. Odesa, kur laivas užsuko paimti konteinerius su emigruojančių žydų turtu. P.Velička norėjo pamatyti garsųjį Odesos turgų „privoz“. Iš uosto važiavo nemokamu autobusu kaip silkių statinėje. Vietinis pasisiūlė palydėti jį iki „privoz“, bet pats į jį eiti atsisakė, paaiškino, kad gali ir nušauti.

Nustebino Odesos kainos. Restorane prie operos teatro pietūs kainavo 2–3 dolerius, o baltai apsirengęs čigonų ansamblis specialiai lietuviams pagal užsakymą dainavo už 5 JAV dolerius. Klaipėdos restoranuose tuo metu tai kainuodavo apie 20 JAV dolerių.

Iš Odesos – reisas į Izraelio uostą Ašdodą. Jame pilna treningais apsirengusių emigrantų iš Rusijos. Rusakalbis su septinviečiu mersedesu nuvežė ir iki Jeruzalės. Paaiškino, kad šioje mašinoje yra sėdėjęs ir garsus aktorius, dresiruotojas Jurijus Nikulinas su papūga. Kainos Izraelyje jau ne odesietiškos. Kelionė į Jeruzalę kainavo 100 JAV dolerių.

Viduržemio jūroje įvyko ir įsiminęs incidentas, kai atvykęs naujas kapitonas davė dėžę degtinės. Vyko išgertuvės, muštynės, jūreiviui iš Kretingos lūžo koja. Laivo kapitonas gavo pravardę Smirnov vodka.

„Egipto Deimetos uoste jūrininką nuvežiau į ligoninę daryti rentgeno nuotrauką. Laukiame valandą, dvi, ateina arabas ir sako, kad ligoninėje nėra rentgeno aparato. Sužinojome, kad Deimetoje yra Anglijoje mokslus baigęs traumatologas. Jis turėjo nešiojamą rentgeno aparatą. Vertėsi lyg ir privačia praktika, ko Lietuvoje dar nebuvo. Suradome jį apšiurusio gyvenamojo namo pirmame aukšte gražiai įrengtame kabinete. Peršvietė, uždėjome gipsą“, – prisiminė P.Velička.

Emigrantai plastmasinėse žarnose

1995 m. reisas jau su LISCO miškavežiu. Iš Sankt Peterburgo – į Viduržemio jūros regioną. Tas pats jau žinomas Egipto uostas Deimeta, kuris įsiminė ilgam. Laivą uoste areštavo. Paaiškėjo, kad Sankt Peterburge pakrovė blogą medieną ir tik 20 proc. viršuje geros. Areštuotą laivą pastatė prie krantinės šalia supuvusių grūdų krūvų.

„Vakare iš laivo prie grūdų matydavome žiurkių armijas. Plūdo jos ir į mūsų laivą. Dėjome skydus. Vakare pakeldavome trapą, bet vis tiek kažkaip patekdavo į laivą. Naktį jūreiviui įkando į ausį“, – prisiminė P.Velička.

Stovint laivui areštuotam, keliems jūrininkams pavyko nusigauti apie 100 kilometrų iki Kairo, aplankyti piramides. Rizikavo, nes, sulaikius laivą, įgula privalėjo būti jame. Anot P.Veličkos, Egipte buvo daug sukčių. Prie piramidžių vienas arabas surinko pinigus už jų lankymą ir dingo. Atėjo rinkti kitas. Apgaulė vyko ir su kupranugariais. Įkyriai siūlo sėsti ant jų. Apveda kelis ratus ir paprašo 100 dolerių. Nesumokėsi – kvies policiją.

„Po šios viešnagės pasakiau sau, kad į Egiptą daugiau gyvenime kojos nekelsiu“, – prisipažino P.Velička.

Tuo nuotykiai nesibaigė. Maždaug po dviejų savaičių laivui nuėmus panaikinus, jis užsuko į Maroką. Žinojo, kad Afrikos šalyse reikia saugotis emigrantų, kurie plūsta į laivus. Kaskart išplaukiant iš Afrikos uostų laivas būdavo nuodugniai apžiūrimas. Išplaukiant iš Maroko taip pat apžiūrėjo laivą. Jau esant atviroje jūroje jame pasirodė du marokiečiai.

„Lyg kokios gyvatės buvo įsirangę ir slėpėsi ant denio sukrautose plastmasinėse šlangose, todėl jų nepastebėjome“, – sakė P.Velička.

Uždarė juos į atskirą kajutę, maitino, gydytojas rūpinosi jų sveikata. Po poros mėnesių atplaukus į Sautamptono uostą jie nepastebimai išlipo iš laivo. Įgula juos sugaudė dar uoste, sugrąžino į laivą. Iš įniršio jūreiviai net apkūlė. Jei būtų pakliuvę anglams, greičiausiai laivą būtų areštavę. Toliau marokiečiai vėl plaukiojo, kol laivas grįžo į Maroką ir šios šalies valdžia sutiko juos paimti, už tai pareikalavusi 15 tūkst. JAV dolerių. Bendrovė pinigus sumokėjo, kad jais atsikratytų.

Atsipalaidavimas jūrų keltuose

Paskutinieji laivai, kuriais kaip gydytojas dar plaukiojo P.Velička, 2002–2006 m. buvo danų DFDS kompanijos keltai „Vilnius“ iš Rygos į Liubeką, „Lisco Patria“ iš Klaipėdos į Karlshamną ir „Lisco Gloria“ iš Klaipėdos į Kylį. Įgulos keltuose keisdavosi kas mėnesį, o gydytojai juose dirbdavo 3–4 mėnesius.

Kelte „Vilnius“ gydytojams rūpesčių keldavo vaikai. Keltuose tėvai atsipalaiduodavo, o vaikai lakstydavo po laivą, būdavo, kad pargriūdavo, susižeisdavo.

Gydytojui reikėdavo pasidomėti, kiek kelte yra senyvo amžiaus žmonių. P.Veličkai įsiminė atvejis su 92 metų vokiečiu. Jis plaukė į Rygą ir turėjo atgalinio reiso bilietą į Liubeką.

„Užkalbinau žmogų. Sakė, 1941 m., kai tarnavo Vokietijos armijoje, kariniu laivu buvo atplaukę į Rygą, paleido salves į bažnyčios bokštus. Daugiau nei po 60 metų grįžo į Rygą, kad pamatytų tą bažnyčią“, – prisiminė P.Velička.

Laive jis stebėjosi ir vyresnio amžiaus (60–70 metų) vokiečių dviratininkais, ypač moterimis, kurios ir vienos leisdavosi į ilgas keliones.

Keltuose didžiausių rūpesčių keldavo sunkvežimių vairuotojai. Buvo ir sulaužytų kaukolių, ir mėginimų iššokti per bortą, ir veržimosi į krovinių denį, kur stovėdavo sunkvežimiai, ir muštynių. Atplaukus į uostus neblaivių vairuotojų mašinas iš kelto išvarydavo blaivūs kolegos. P.Veličkai įsiminė atvejis, kai pirmą kartą su keltu plaukęs jaunas vilkiko vairuotojas prisigėrė, šoko į krovinių skyrių, atrodė, kad užsimušė, bet atsigavo, ėmė kliedėti, dėl įskilusios kaukolės jam teko daryti brangiai kainavusią operaciją.

Keltuose grodavo gyva muzika, koncertuodavo žinomi Lietuvos atlikėjai. P.Veličkos vertinimu, tai buvo labai gera idėja, koncertai patiko ir lietuviams, ir vokiečiams, švedams. Dažnai viską sugadindavo prigėrę vairuotojai. Bandyta jų neleisti į tuos koncertus, bet pakėlė triukšmą, kad laivuose yra diskriminuojami.

Darbą laivuose P.Velička turėjo baigti 2006 m. dėl sutrikusios mamos sveikatos, tėčiui reikalingos operacijos.



NAUJAUSI KOMENTARAI

teko

teko portretas
dirbti su jo tevu "baltijos" zveju kolukyje,tiekimo skyriuje.

Jonė

Jonė portretas
Ačiū, labai įdomu paskaityti. Daugiau tokių straipsnių

Pastebėjau

Pastebėjau portretas
Labai įdomus gydytojas.
VISI KOMENTARAI 13
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių