Darbavosi su draugu
„Kreipiuosi į jus norėdamas atskleisti vieną seną, bet Klaipėdoje ilgai aptarinėtą paslaptį. Tikriausiai pamenate 2010 metų rudenį, kai Debreceno gatvėje paslaptingai dingo, o po kelių savaičių vėl netikėtai atsirado vietos gyventojų pastatytas medinis kryžius. Tuomet spauda rašė apie šią mįslę. Tuo metu aš nenorėjau, kad žmonės žinotų, kas tas „niekšelis“, išlaikiau paslaptyje. Tačiau praėjo jau daug metų ir šiandien galiu atvirai prisipažinti – tai padariau aš, Gabrielius Čapas, kartu su savo draugu D. Š. Nusprendžiau pasidalinti savo prisiminimais, kaip viskas vyko iš tikrųjų. Padariau, ką galėjau, tad tikiuosi, kad visuomenė neteis ir nepyks – juk sugrąžinau jį tik gražesnį ir tiesesnį“, – „Klaipėdai“ prisipažino G. Čapas.
Per Debreceno gatvės mikrorajoną nuo Taikos prospekto Šilutės plento link driekiasi pėsčiųjų takas. Jo žaliojoje juostoje ne vieną dešimtmetį stovėjo medinis kryžius.
Prie jo žmonės nuolat palikdavo gėlių, tačiau vieną dieną kryžiaus nebeliko. Kur dingo ir kas jį išvežė, niekas negalėjo pasakyti.
Padariau, ką galėjau, tad tikiuosi, kad visuomenė neteis ir nepyks.
Anuomet svarstyta, ar kryžius galėjo būti pašalintas, ar galbūt jį kas nors išsivežė remontuoti.
Tačiau po kelių savaičių medinis kryžius netikėtai vėl atsirado savo vietoje. Jis buvo perdažytas ir buvo gerokai atnaujintas.
Baiminosi, kad gali nuvirsti
Šią istoriją dabar atskleidęs G. Čapas pasakojo, kad sprendimą imtis darbo lėmė rūpestis dėl kryžiaus būklės.
Pasak klaipėdiečio, tuo metu eidamas pro šalį jis pastebėjo, kad kryžius pasviręs ir nestabilus. Vyrui kilo nerimas, kad jis gali nuvirsti ir sužeisti šalia besibūriuojančius žmones.
„Kai matydavau, kaip ten meldžiasi močiutės, senukai ir panašiai, šovė tokia mintis, kad reikėtų jį iš tikrųjų patvarkyti“, – prisiminimais dalijosi G. Čapas.
Tačiau, kaip pasakojo vyras, paaiškėjo, kad norint kryžių nukelti ir restauruoti reikėtų parengti projektą, taip pat išsiaiškinti, kas yra jo šeimininkas ar autorius.
G. Čapo teigimu, vien kryžiaus perkėlimo projekto parengimas tuo metu galėjo kainuoti itin nemažai – tokios išlaidos jam buvo sunkiai pakeliamos.
Vis dėlto minties sutvarkyti kryžių jis neatsisakė. Prieš imdamasis darbo G. Čapas užsuko į tuometį Žardininkų policijos komisariatą ir pareigūnams pasakė, kad ketina kryžių išvežti restauruoti.
„Sakiau: jeigu gautumėte pranešimą, kad dingo Debreceno gatvėje kryžius, galiu prisistatyti, duoti asmens dokumentą. Aš noriu jį tiesiog restauruoti“, – pasakojo klaipėdietis.
Tą patį rytą jis kartu su draugu nuvažiavo į Debreceno gatvę, nukėlė kryžių ir išgabeno jį į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos dirbtuves.
Tuo metu G. Čapas ten dirbo staliumi, tad turėjo galimybę imtis medienos restauravimo darbų.
Tačiau restauracija pareikalavo nemažai laiko ir pastangų. Kryžių buvo paveikę metai ir pajūrio klimatas. Medieną ardė vabzdžiai, dalis konstrukcijos buvo supuvusi.
G. Čapas teigė kryžių tvarkęs laisvu laiku – po darbo, kartais iki pat vienuoliktos vakaro. Kai kurios dalys jau nebetiko, todėl teko jas pakeisti.
„Aišku, tuo metu tos medžiagos buvo labai brangios. Po darbo valandų pasilikdavau, impregnuodavau. Vėl išlenda tie vabalai – vėl impregnuoju. Tie vadinamieji spinduliai kryžiaus viršuje jau buvo supuvę, tai padariau pats, vėlgi iš ąžuolo, pagal autoriaus išmatavimus, pagal viską, kad nebūtų jokių pretenzijų“, – atviravo vyras.
Sugrąžino anksti ryte
Anot jo, restauravimo darbai užtruko maždaug dvi savaites.
O vieną ankstyvų rytą kryžius jau buvo sugrąžintas į Debreceno gatvę ir pastatytas į savo vietą.
Vyras pasakojo vėliau ne kartą eidavęs pro šalį pasižiūrėti, ar kryžius tebestovi.
„Stovi, gėlės pamerktos, viskas ramu“, – prisimena jis.
Nors anuomet kryžiaus dingimas ir sugrįžimas sulaukė dėmesio, G. Čapas pasirinko galimybę likti nežinomu.
Jis teigė nenorėjęs viešumo, be to, baiminosi, kad dėl kryžiaus išvežimo ir restauravimo gali tekti aiškintis įvairioms komisijoms, kodėl šis buvo tvarkomas švietimo įstaigos dirbtuvėse.
Praėjo šešiolika metų, tačiau dabar ten matomas kryžius, anot pašnekovo, nėra tas pats 2010-aisiais jo restauruotas medinis kryžius – ten esantis kryžius jau kitoks ir naujas.
„Mano tikslas buvo paprastas ir nuoširdus – mačiau, kad laiko ir pajūrio oro sąlygų paveiktam kryžiui reikėjo skubios priežiūros. Mano tėtis visada sakydavo, kad geri darbai turi būti pastebėti“, – pažymėjo G. Čapas.
Naujausi komentarai