Kokia prasmė drausti verslinę žvejybą?

Ar lietuviški sterkai išplaukė į Rusiją?

Faktas, kuris privertė mane nebetylėti, yra šių metų rugsėjį vienai Rusijos žvejybos įmonei suteiktas MSC ("Marine Stewardship Council") tvarios žvejybos sertifikatas. Jame juodu ant balto parašyta, kad sterkų ir ešerių verslinė žvejyba Kuršių marių Rusijos vandenyse yra tvari!

Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) duomenimis, sterkų sugavimai šiaurės rytų Atlanto rajone, įskaitant Baltijos jūrą, nuo 1950 iki 2020 m. nemažėjo, bet didėjo, o 2010–2020 m. Rusijos sugavimai sudarę didžiausią dalį (apie 51 proc.). Lietuvos dalis buvo tik apie 1 proc.

Kyla klausimas, jei daugiausia sterkų sugaunančiai Rusijai suteiktas Vakarų Europos "žaliųjų" pripažįstamos organizacijos sertifikatas, kodėl Lietuva su mažyte sugavimo dalimi turėtų uždrausti sterkų žvejybą?

Gal kartais lietuviški sterkai dėl Klaipėdos uosto gilinimo ar kitų priežasčių pasitraukė į Kuršių marių Kaliningrado srities vandenis? Bet tai jau visiškai kita problema.

"Grėsmė" stintoms

Kitos žuvys, dėl kurių "pergaudymo" taip pat netyla diskusijos, yra stintos.

FAO duomenimis, stintų sugavimas Lietuvoje per laikotarpį nuo 1990 iki 2020 m. sudarė iki 4 proc. nuo bendro stintų sugavimo šiaurės rytų Atlanto ir Baltijos jūros regione. Baltijos jūros regione daugiausia stintų sugauna Suomijos ir Latvijos žvejai. Per pastaruosius 10 metų daugiau už mus Baltijoje jų gaudo ir Estijos, Rusijos žvejai. Bendra tendencija, kad per 30 metų stintos drastiškai nemažėjo, nors jų "prasėdimas" buvo 2000–2010 m.

Europos Sąjungos statistikos tarnybos (EUROSTAT) duomenimis, Baltijos jūros regione į vakarus nuo Bornholmo salos, įskaitant Rygos, Suomijos ir Botnijos įlankas, stintų sugavimai svyravo nuo vieno tūkst. tonų 2000–2006 m. iki 7 tūkst. tonų 2020 m.

Statistika: ES šalių stintų metiniai sugavimai Baltijos jūros regione 2000–2021 m. tonomis pagal Eurostato duomenis.

2021–2022 m. jie kiek sumažėjo, bet išliko stabilūs. Pagrindiniai Baltijos jūros stintų žvejai išlieka suomiai ir latviai, taip pat rusai ir estai. Lietuvos žvejų stintų žvejybos laimikis, be Rusijos, siekė 2,8 proc. nuo viso stintų sugavimo Baltijos jūros regione, o pridėjus Rusiją ir dar mažiau.

Matyt, atėjo laikas, kai nebeužtenka galvoti, kokią veiklą uždrausti, o kokią – skatinti.

Europos Sąjungos žuvininkystės ir akvakultūros produktų rinkos observatorijos (EUMOFA) duomenimis, stintų pirmo supirkimo kaina 2015–2021 m. Lietuvoje svyravo nuo 1,55 iki 4,1 euro. Per tą patį laikotarpį Latvijoje ji svyravo nuo 11 iki 30 centų už kilogramą. Tokį kainos skirtumą galėjo lemti ir sugavimų kiekiai, bet gali būti ir kita hipotezė. Kalbos Lietuvoje apie drastišką stintų mažėjimą gali būti skirtos tik tam, kad keltų jų kainą. Stintos yra praeivės, trumpaamžės žuvys, jų biomasė nuolat svyruoja, todėl jas Lietuvos vandenyse būtina gaudyti, jei tik yra galimybės.

Reikia išmintingos žvejybos

Gerbiu mūsų gamtininkų išmintį ir jų susirūpinimą, kad gamtos ištekliai senka. Negaliu manyti, kad verslinė žvejyba Lietuvoje yra absoliučiai sąžininga, bet, prieš kaltindami mūsų žvejukus dėl žuvų mažėjimo, turėtume pagalvoti plačiau.

Mano manymu, problema yra ne tiek žuvų ištekliai, o tai, kad Lietuvos vidaus vandenys, teritoriniai vandenys, ekonominė zona Baltijos jūroje yra mažesni nei kitose Baltijos jūros šalyse ir įvairios žuvų išteklių vartotojų grupės nebeišsitenka.

Mėgėjų žvejyba jau tampa verslu. Joje pelno siekiama iš to, kad ne pats verslo subjektas, o kitas asmuo gaudo žuvį. Verslinėje žvejyboje pelno siekiama iš to, kad pats verslo subjektas gaudo žuvį. Tik toks skirtumas.

Matyt, atėjo laikas, kai nebeužtenka galvoti, kokią veiklą uždrausti, o kokią – skatinti. Negi mes vystysime tik tokią ekonomiką, kuri naudinga tik tiems, kurie sugeba politikams įteigti, kad tik jie gali iš gamtos "išspausti" didžiausią pinigą. Negi mes esame mažiau išmintingi nei šiaurės Amerikos indėnai, kurie dar prieš 200 metų suprato, kad "pinigai nevalgomi".