Klaipėdos mieste neliko benamių šunų

Problema kontroliuojama

Klaipėdiečių įdirbis, sprendžiant šią problemą, stebina net kolegas iš Vakarų Europos valstybių. Mieste neliko benamių šunų.

"Kas dėl to "kaltas"? Turbūt globos namai. Negaliu sakyti, kad šeimininkų neturinčių gyvūnų sumažėjo, bet tiesiog yra, kas jais rūpinasi. Pastarąjį dešimtmetį dirbu šioje srityje ir matau realią situaciją. Lietuvoje yra daug gyvūnų globos namų, todėl beglobių gyvūnų problema yra kontroliuojama", – dėstė gyvūnų globos namų "Linksmosios pėdutės" vadovė klaipėdietė Simona Šakinytė.

Moteris tvirtino, kad ir visuomenė šiuo klausimu tampa vis geranoriškesnė. Esą mes priartėjome prie tų šalių, kurių gyventojams yra svarbi gyvūnų gerovė.

Kas dėl to "kaltas"? Turbūt globos namai.

"Pakanka į mūsų interneto puslapį įkelti apleisto kačiuko ar šuniuko nuotrauką, tuoj atsiliepia daugybė žmonių, kurie nori padėti ar priglausti. Labai tikiu, kad tai nėra mados dalykas, o nuoširdus rūpestis. Man susidarė įspūdis, kad gyvybė pradėta vertinti labiau", – teigė S.Šakinytė.

Kokybė, o ne kiekybė

Klaipėdoje ir jos priemiesčiuose veikia gal penkios gyvūnų prieglaudos. Vilniuje ir Kaune – dar daugiau.

"Yra nemažai globos namų, kuriuose žmonės dirba dėl gyvūnų gerovės. Nors dabar didžioji dalis prieglaudų ne tik globoja, nes globa jau yra gaisro gesinimas, jie užsiima edukacija – žmonių švietimu, aiškina, kodėl gyvūnai neturėtų bastytis gatvėmis", – teigė S.Šakinytė.

Simona tvirtino, kad jie savo globos namuose nekolekcionuoja gyvūnų. "Linksmųjų pėdučių" vadovė pabrėžė, jog jiems svarbiausia kokybė, o ne kiekybė.

Problema – voljerai ir grandinės

Anot S.Šakinytės, ji siekia, kad gyvūnas prieglaudoje gyventų taip pat gerai, kaip ir mylinčių šeimininkų namuose.

Jos prieglaudoje šunys yra vedami pasivaikščioti, vežami ir į miestą, ir prie jūros, kad jie socializuotųsi, kad netūnotų tik voljere.

"Beglobių gyvūnų gatvėse nebėra, bet turime kitą bėdą – šunis narvuose ar prirakintus prie būdos, kurie per visą savo amžių nieko daugiau nemato – tik dubenį, narvą ir grandinę. Tai yra visiškas kankinimas, ir man tai yra dar baisiau nei valkataujantis šuo", – tikino S.Šakinytė.

Simona pasakojo, kad neseniai buvo mokymuose Minske, kur susirinko gyvūnų globėjai iš Baltarusijos, Ukrainos, Serbijos, Makedonijos, Italijos.

Ir esą visi labai stebėjosi, kad pas mus ir Latvijoje nėra valkataujančių šunų.

"Šiuo atveju mes užimame aukštą poziciją. Kitur esame žemai – dalyje namų gyvūnai dar yra labai nelaimingi", – apgailestavo S.Šakinytė.