Nors Klaipėda – didmiestis, trumpiausios nakties šventė čia švenčiama ne ką prasčiau nei ant piliakalnių ar pamarių. Klaipėdos etnokultūros centras jau daug metų sugeba pasirūpinti, kad ant Jono kalnelio žmonės plūstų be ypatingo raginimo. Daugelis jų žino, kad čia ras žolynų, iš kurių patys galės nusipinti vainikus ir susirinkti šventinę puokštę.
Čia visada galima sutikti būrėjas, kurioms Joninių puokštės išduoda žmogaus būdą ir pranašauja ateitį.
Visi Jonai, Janinos, Rasos vainikuojami ąžuolo vainikais. Bet ne tik jie. Miesto meras Arvydas Vaitkus pražydo šypsena, kai ir jis buvo pasveikintas su varduvėmis ir papuoštas vainiku. Jis pats sveikino visus, švenčiančius vardo dieną, minėjo, kad šie žmonės turi būti dėkingi tėvams, parinkusiems jiems vardą, kurio varduves lietuviai pernakt švenčia ištisus šimtmečius.
Kad muzikantai nepavargtų, jų klaipėdiečiai pasikvietė didelį būrį. Į uostamiestį nepasididžiavo atvažiuoti svečiai iš sostinės: Jaunimo folkloro ansamblis „Ratilio“, folkloro grupė „Atalyja“ ir „Gers smuoks“ iš Šilalės, populiarioji grupė iš Zarasų „Sadūnai“.
Drauge su visais šoko ir grojo klaipėdiečių tradicinės instrumentinės muzikos ansamblis „Senoliai“, etnocentro ansamblių „Kuršių ainiai“ ir „Alka“, „Kuršiukai“ „Akliukai“ nariai.
Būti vakaro vedėju garbė šiemet teko etnologui, Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto dekanui profesoriui, dr. Rimantui Balsiui. Jis ilgą vakarą nepritrūko išminties ir stebino įdomiais faktais bei pasakojimais apie senuosius papročius.
Klaipėdoje Joninių laužas uždegtas taip, kaip ir privalu trumpiausią naktį – tik sutemus. Tik mūsų mieste plukdomi vainikai ir vanduo sušvinta šviesuliais, primenančiais jonvabalius.
Šventė paprastai baigiasi tik tada, kai nuo Jono kalnelio išeina paskutinis žmogus ir nutyla muzika.
Taiki, linksma, jauki, žydinti, kupina dainų, šokių ir burtų – tokia Joninių, Rasų, Kupolinių šventė mieste prie jūros ir marių.
Naujausi komentarai