Dzūkės ir žemaičio dukra
Ekskursija po Klaipėdos senamiestį klaipėdiškių tarme, pasakojant apie marias, milžinus, žvejus, marių mergas, pasivaikščiojimas po Dreverną, šio krašto dainos, žaidimai, padavimai ir kalba apie senuosius šio krašto gyventojus.
Visa tai V. Asnauskienei pastaruoju metu yra kasdiena. Gidė skleidžia žinią apie Klaipėdos kraštą, kalba apie jo senųjų gyventojų išskirtinumą.
Ji yra dzūkės ir žemaičio dukra, bet nuo mažens gyvena Klaipėdos krašte, o sulaukusi brandaus amžiaus ėmė mokytis šišioniškių tarmės.
V. Asnauskienė gimė Karaliaučiaus krašte. Į Lietuvą šeima parvažiavo, kai Virginai buvo ketveri. Visą savo sąmoningą vaikystę ir paauglystę ji praleido Mažojoje Lietuvoje, Venckuose.
Tuo metu lietuvininkų čia dar buvo nemažai.
Bendravo su tantėmis
Nuo mažumės Virgina buvo smalsi, mėgo būti su pagyvenusiais žmonėmis. Turėjo ir bendraamžių draugių, bet bendrauti su tantėmis (taip vietos gyventojai vadindavo tetas) mergaitei buvo kur kas įdomiau.
Tada ji dar neturėjo supratimo, o ir neklausė, ar baigiantis karui šie žmonės nespėjo pasitraukti į Vokietiją, o gal net nebėgo nuo besiartinančio fronto.
„Savo močiučių neturėjau, abi jau buvo mirusios, todėl man tos svetimos tetos buvo artimos ir mielos. Jų kalba buvo kitokia, bet to kitoniškumo nepastebėjau, gal todėl, kad jos buvo man labai geros. Nors sakoma, kad mažlietuviai buvo rūstūs ir pikti, močiutės, kurias pažinojau Venckuose, man buvo savos“, – pasakojo V. Asnauskienė.
Ir dabar dreverniškė prisimena Mariją Kėkštienę, išskirtinio gerumo moterį. Jos namuose pirmą kartą Virgina paragavo skaniausių pyragų, pastebėjo ypač gražiai prižiūrimus gėlynus.
M. Kėkštienė parodė mergaitei stebuklingą daiktą – stiklinį rutulį, kurį pavarčius viduje staiga ima snigti.
„Pradžioje suprasdavau ne viską, ką jos kalba, bet mes susikalbėdavome, aš labiau klausydavausi nei pati plepėjau. Be to, mes gyvenome name, kur buvo paštas ir biblioteka. Į biblioteką jos užsukdavo retai, bet į paštą ateidavo dažnai, mat gaudavo laiškų, siuntinių. Pamenu tokią Kavolienę, Pocienę iš Kalviškių, dar buvo labai garbaus amžiaus, kaip jos sakydavo, „omama Šikšnienė“, – iš vaikystės prisiminimų V. Asnauskienė traukė pavardes.
Apie savo gyvenimus jos svetimai mergaitei nepasakojo, bet šį tą Virgina žinojo.
Ji iki šiol įsitikinusi, kad šišioniškiai buvo labai talentingi.
V. Asnauskienės atmintyje išliko pečdirbio Martino Vernerio piešiniai. Ji su broliu prašydavo suaugusį vyrą nupiešti ką nors į albumus.
Šypsodamasis jis nupiešdavo angelo ar kokio nors gyvūnėlio siluetą. Virgina tiki, kad šis vyras galėjo tapti puikiu dailininku.
„Pamenu ir Kėkštienės sūnų Martiną, buvo bene statybininkas. Jis skaitydavo labai daug knygų ir rašė eilėraščius. Jis man rodė didelį sąsiuvinį citatų. Jo brolis Hansas buvo knygų rijikas. Pamenu jį jau garbaus amžiaus. Bibliotekininkės dėl jo labai stengdavosi, iš anksto paruošdavo jam knygas. Kartą man leido palypėti ant namo aukšto, nustebau pamačiusi ten daugybę knygų. Tada įgudau skaityti lietuviškai gotišku šriftu. Tai buvo mano tėvų kartos žmonės, bet jų interesai buvo kur kas platesni nei visų kitų. Buvo romantiški. Švenčių proga mano mamai iš pagarbos padovanodavo gėlių“, – prisiminimais dalijosi V. Asnauskienė.
Iš vaikystės jai liko prisiminimas, kad Venckuose gyvenę šišioniškiai susirinkę į kompaniją gražiai dainuodavo ir buvo balsingi.
Jų išskirtinumas buvo akivaizdus: labai tvarkingai užlaikė namus, o aplinkiniams žmonės buvo geranoriški.
Jauniesiems dovanų – katinas
Tiesa, Drevernoje su vietos žmonėmis nebuvo taip paprasta bendrauti. V. Asnauskienė persikėlė gyventi į šį žvejų kaimą būdama per 30-ies. Daugelis stebėjosi, kad garsiojo laivadirbio Jono Gižo dukra Ieva, garsėjusi atšiauriu būdu, prisileido Virginą.
„Labai gražiai sutariau su Anike Pričiniene. Mūsų kultūros namuose dirbo Hilda Svirblė. Jas jungė gyvenimo džiaugsmas, viską darydavo be galo preciziškai ir nuoširdžiai, – pažymėjo šišioniškių būdą pašnekovė. – Su Hilda bendravau ir tada, kai ji išvažiavo į Vokietiją. Atvažiuodavo aplankyti tėviškės, radome jos sesers kapą Blymačiuose. Ji labai daug pasakojo apie savo vargus, kaip karo pabaigoje traukėsi iš savo namų, o paskui grįžo.“
V. Asnauskienė ypač šiltai pasakojo apie Drevernos legendą A. Pričinienę. Šios dreverniškės buvo visada ir visur pilna, ji buvo kupina humoro, dažnai dainuodavo vokiškas dainas, mokydavo žmones šokti.
A. Pričinienė laikėsi tradicijos ateiti į kiekvienus namus, kur vykdavo vestuvės. Ji turėjo tik ta proga nešiojamus didelius veltinius batus, jais apsiavusi eidavo sveikinti jaunavedžių.
Tai buvo neprašyta viešnia, bet labai sujudindavo visą šventę, visi jos laukdavo. Anikė sakydavo prakalbas, dovanodavo gyvą katiną, sakydavo, kad tai yra tarsi indų plovimo mašina. Ji pasakojo, kad ir jos mama taip darydavo.
Ši moteris Virginai parodė savo tėvų kapą Klišių kapinaitėse ir padovanojo juodą aksominę savo mamos skarą, mat tikėjo, kad kultūros namų vedėjai prireiks tokio daikto.
Dėmesį mėgo ir I. Gižaitė, bet atsiverdavo tik tam, kuo pasitikėjo.
„Mane ji buvo taip arti prisileidusi, kad sunkiai sirgdama išdrįso paprašyti: „Ar tu gali mane numazgoti?“ Prisimenu ją su didžiule šiluma. Ji niekada nesiguosdavo, nepasakojo apie trėmimus, tik iš kitų žmonių sužinojau, kad jos brolis į tremtį buvo išvežtas 1947 m. savo vestuvių metinių dieną. Grįžo labai susenęs, jo namai jau buvo užimti, todėl jis perėmė tėvo namus, vėliau išvažiavo į Vokietiją ir bene po metų mirė. Ievutė pasakojo, kad iš „Siberijos“ grįžo pėsčia, jai atsitiko viskas, kas gali atsitikti blogiausio“, – Gižų giminės žmones prisiminė V. Asnauskienė.
Močiutės, kurias pažinojau Venckuose, man buvo savos.
Išsaugojo daiktus muziejui
I. Gižaitė turėjo tvirtą nuostatą – nenorėjo, kad jos daiktai „bastytųsi“ po pasaulį, siekė, kad viskas, kas jai brangu, būtų jos namuose, net jei tie daiktai suges ar supelys.
Nepaisant to, ji V. Asnauskienei padovanojo du sijonus, vietos žmonių vadintus kedeliais. Vienas jų – namie austos vilnos, tamsiai mėlynas, jos dėvėtas per konfirmaciją, namie turėtu „pepyzeriu“ (tam skirtu lygintuvu) „suplisuodavo“ jį.
Šias dovanas Virgina atidavė J. Gižo sodybos muziejui. Jie eksponuojami kaip tikri tos šeimos daiktai.
Vaidinimams kultūros namuose V. Asnauskienė pasiskolindavo iš I. Gižaitės kėdžių: „Imk tas „štoles“, bet nepamiršk man atnešti.“
Paskutinių dviejų kultūros darbuotoja nespėjo jai grąžinti, ir gerai, nes būtų buvusios sudegintos. O dabar jos taip pat yra muziejuje.
„Žinau, kad Ieva turėjo savo tėvo rūbų. Kur viskas dingo, nežinia. Gerokai vėliau, kai sodyba ištuštėjo, mirė ir Ievutės sūnėnas Johanas – labai piktas žmogus, tarp šlamšto radau jo portretą. Ir šis dabar kabo J. Gižo sodyboje“, – pasakojo V. Asnauskienė.
Labai sunkiai, bet pavyko Ievą įkalbinti, kad leistųsi filmuojama.
Profesorius Vladas Žulkus ją kalbino, filmavę šią moterį yra ir Klaipėdos rajono muziejaus darbuotojai.
Po daugelio metų V. Asnauskienė ieškojo šių vaizdo įrašų, bet muziejaus darbuotojai jų neberado.
Dažnai į Dreverną atvažiuodavęs Romas Pletkauskas filmuodavo renginius, į jo objektyvą buvo patekusi ir I. Gižaitė.
Tačiau unikalūs kadrai, kuriuose buvo užfiksuoti senieji Drevernos gyventojai ir jų kalba, kažkur pasimetė, veikiausiai jų nebėra.
Mokėsi kaip atskiros kalbos
Nuo vaikystės girdėjusi kitonišką tarmę V. Asnauskienė prisipažįsta jos skambesį išlaikiusi savo atmintyje.
Linkusi į kalbas moteris mokėsi daugelio jų, o būdama jau brandaus amžiaus nusprendė prabilti šišioniškių tarme.
Studijuodama Klaipėdos universitete ji domėjosi Mažosios Lietuvos žmonių šnekta. I. Simonaitytės bibliotekoje rado knygą, kur daugybė pasakojimų buvo užrašyti originalia šio krašto žmonių tarme.
Paliko užstatu savo dokumentą ir per naktį juos persirašė.
„Žinojau šišioniškių požiūrį, juk tie žmonės savo namuose ilgus metus negalėjo jaustis visiškai saugūs. Kai man folkloro ansamblio „Vėlingis“ vadovė Rūta Vildžiūnienė liepė pasiruošti kalbėti vietos tarme, nesiginčijau, man tai tapo dvigubu iššūkiu. Daryti spektaklį iš tiek iškentusių žmonių kalbėsenos buvo nelengva, juk tai nėra mano prigimtinė tarmė. Esu pareiginga, pradėjau dar labiau domėtis, gavau žodyną, daug kitų įdomių knygų, skaičiau, mokiausi. Kartą po vieno koncerto, kurio klausėsi dvi vietos gyventojos, atsiprašiau jų ir paklausiau, ar labai klydau. Viena gyrė, kita, vyresnė, stovėjo išraudusi ir tepasakė: „Nu, panašiai panašiai.“ Manau, reikia gaivinti šio krašto palikimą, neleisti visiškai numirti tokiems dalykams“, – įsitikinusi V. Asnauskienė.
Naujausi komentarai