Ne vienus metus tarp uostamiesčio ir sostinės gyvenantis parlamentaras Eligijus Masiulis juokauja, kad nukirpti su gimtuoju miestu jungiančios "bambagyslės" turbūt nepavyks niekada. Politiko šaknis gali patvirtinti ne tik gimimo liudijimas, bet ir jo gyvenimo būdas, pomėgiai, kuriuos neišvengiamai brandino klaipėdietiška aplinka.

Sąjungininkas – sūnus

Jei ne įtempta darbotvarkė, nertai praryjanti ir savaitgalius, turbūt jau artimiausiu metu Eligijus medituotų prie kokio nors vandens telkinio.

Kai naktimis ima sapnuotis žvejyba, tai reiškia tik viena – metas ruošti arsenalą naujam sezonui. O tokį savotišką pavasarinį sindromą E.Masiulis patiria kasmet panašiu metu.

"Kovo pabaigoje įprastai prasideda pavasario žvejybos, ir jei šį startą praleidi, visą sezoną jautiesi tarsi nepilnavertis", – šypsosi politikas.

Kaip poledinės žūklės entuziastai nekantraudami laukia pirmo rimto šaltuko, taip Eligijus – bundančios gamtos ženklų. Klaipėdietis Seimo narys pripažino, jog šaltojo sezono žvejyba nėra jo stichija.

"Šaltis negąsdina, tačiau poledinė žvejyba pasižymi tam tikra specifika – nors turiu visą įrangą, priemones, nesu nei didelis tokios žūklės specialistas, nei mėgėjas. O štai prieš kelias dienas perskaičius, kad Minijos upėje žmonės gaudo žuvis, norisi viską mesti ir važiuoti į žvejybą, tačiau, žinoma, taip spontaniškai elgtis negaliu", – pastarųjų dienų nuotaikomis dalijosi pašnekovas.

Anot Eligijaus, išsiruošus į žvejybą pailsi ir siela, ir protas, tačiau netrūksta ir smagaus azarto.

"Tiek Klaipėdoje, tiek aplink ją yra daug puikių vietų pažvejoti. Ar Nemuno deltoje, prie Rusnės, Mingėje, ar Kuršių mariose. Kai sūnus paaugo, taip pat pradėjo su manimi važinėti į žvejybą, ko nepasakysi apie žmoną ir dukrą – čia jau mūsų vyriškos šeimos pusės užsiėmimas. Turiu ir tam tikrą kompaniją draugų, kurie, jei tik gali, būtinai lekia kartu. Vasarą su sūnumi arba draugais neretai tiesiog persikeliame į Smiltynę ir vos ne ištisą naktį žvejojame mariose nuo krantinės", – pasakojo E.Masiulis.

Delikatesas nuo vaikystės

Į klausimą, ar aistringas žvejys galėtų pasigirti rekordiniais pasiekimais, Eligijus ima kuklintis.

"Žinoma, yra tekę sužvejoti įspūdingesnių žuvų. Prieš porą metų Kuršių mariose naktinės žvejybos metu užkibo apie 2 kg svorio ungurys, kurį išrūkėme, ir šio laimikio užteko pasmaguriauti visai mūsų šeimynai. Taip pat esu sugavęs beveik 4 kg svorio lydeką. Tai yra vieni rimtesnių laimikių, bet savo gyvenimo žuvies dar tikrai nepagavau", – neabejoja pašnekovas.

Viduržemio jūroje, kituose svečiuose vandenyse žvejojęs Eligijus neneigė, jog įdomu ir pravartu save išbandyti netradicinėse, neįprastose aplinkybėse. Tačiau šie potyriai nenustelbė "lietuviškosios" žvejybos žavesio.

"Kartą žvejojome Suomijos ežeruose, ir galiu pasakyti, kad Lietuvoje teko džiaugtis gausesniais laimikiais. Žinoma, dažniausiai pagautas žuvis paleidžiu – juk į žvejybą važiuoju ne dėl to, kad trūktų valgyti", – šyptelėjo pašnekovas.

Ir vis dėlto – ar Masiulių šeima turi firminį žuvų patiekalą?

"Nuo vaikystės turbūt tėvuko dėka labai mėgstu straganiną (prieskoniais paskaninta šaldyta žalia žuvis, įprastai skumbrė, – Red.), – atviravo pašnekovas. – Man tai yra delikatesas, kurį mėgsta ir mūsų vaikai. Tad radę šį patiekalą restorane, nepraleidžiame progos jį užsisakyti."

Krikštui – įsimintina kelionė

Paradoksalu – nors žinomo politiko tėtis – jūrininkas, ne jis buvo tas žmogus, kuris Eligijų išmokė žuvavimo paslapčių.

"Visą gyvenimą žvejybos laivyne dirbęs tėtis žuvis gaudė pramoniniu būdu, tralais. Taip jau susiklostė, kad jis netapo mėgėjiškos žūklės entuziastu. Šiuo pomėgiu veikiau užkrėtė bičiuliai", – prisiminė pašnekovas.

Dar studijų metais žvejybos liga susirgęs Eligijus prisipažino, kad su šia jo aistra galėtų konkuruoti nebent krepšinis ar buriavimas.

"Tai, kad esu gimęs ir užaugęs Klaipėdoje, neabejotinai lėmė ne tik tam tikras būdo savybes, bet ir pomėgius. Jūra, marios, uostas ir neatsiejamai – laiveliai, kurie nuolat būdavo akiratyje. Ilgainiui ši aplinka subrandino dar vieną hobį, nors ir negalėčiau savęs pavadinti profesionaliu ar labai patyrusiu buriuotoju. Šia prasme žmona gerokai labiau už mane pažengusi – Ieva turi daugiau pasiekimų, dalyvauja Kuršių marių regatoje. Aš labiau pasyvus buriuotojas, tačiau visada smagu jachta su draugų kompanija nuplaukti iki Nidos ar pasisukinėti mariose", – pasakojo Eligijus.

Pirmąjį krikštą klaipėdietis gavo maždaug prieš septynerius metus, kai bičiulio jachta dalyvavo Joninių nakties regatoje.

"Plaukėme iki Nidos ir atgal, pamenu, buvo labai prastas oras ir pakankamai ekstremali kelionė, tačiau be galo patiko. Tad po šio plaukimo stengiuosi vis surasti galimybių paburiuoti", – pasakojo pašnekovas.

Adrenalino pakanka darbe

Praėjusiais metais klaipėdietis savo jėgas išbandė ir tolimesnėje kelionėje – su vyriška kompanija leidosi į plaukimą Baltijos jūra nuo Suomijos Turku miesto iki pietinės Švedijos.

"Buvo labai smagi savaitė ant vandens. Kai šioje srityje nesi labai pažengęs, įprastai jachtoje tenka būti jungos arba koko teisėmis. Šios kelionės metu atlikau laivo virėjo vaidmenį. Ar turiu kulinarinių sugebėjimų? Sakyčiau, jie netgi labai vidutiniai, – juokėsi Eligijus. – Bet kai situacija priverčia, nori nenori kažkaip tenka suktis iš padėties. O kadangi pro bortą niekas neišmetė, gal nebuvau labai prastas kokas. Kita vertus, įgula taip pat neturėjo kito pasirinkimo."

Bent savaitę kasmet Nidoje su šeima vasarojantis E.Masiulis pasakojo, kad tuo metu įsiprašyti į bičiulių jachtą bei paburiuoti pasitaiko daugiau progų.

Maža to, tokių atostogų metu pavyksta suderinti ir kitus malonumus – žvejybą bei pasivažinėjimus dviračiu.

"Pastaruoju metu vis daugiau žmonių susižavi įvairiomis ekstremaliomis vandens pramogomis, kaip, pavyzdžiui, jėgos atvirai. Man tokių dalykų neteko išbandyti, kita vertus, pakanka ir darbe išsiskiriančio adrenalino, tad norisi, kad laisvalaikis būtų kiek ramesnis", – šypsojosi pašnekovas.

Slidinėjimo ligoniu netapo

Gal todėl Masiulių šeimoje neprigijo ir slidinėjimas.

"Buvome kelias žiemas išvykę, žinoma, smagu kokią savaitę pabūti kalnuose, tačiau slidinėjimas netapo mūsų pomėgiu, arba mes netapome slidinėjimo ligoniais", – šypsojosi politikas.

Tad turbūt šiandien didžiąja dalimi Eligijaus užsienio kelionės siejasi su Lietuvos krepšinio rinktinės palaikymu čempionatuose.

"Tai yra smagios išvykos savaitei ar ilgesniam savaitgaliui, jau net susiformavo savotiška bendruomenė, nuvažiavęs susitinki nemažai tų pačių žmonių", – pasakojo pašnekovas.

Nuo 2007-ųjų retą pasaulio ar Europos krepšinio čempionatą praleidęs ištikimas Lietuvos rinktinės fanas tokiose sportinėse išvykose stengiasi atrasti galimybių pažinti ir svečią šalį.

"Tačiau, žinoma, geriausiai pailsi ir atsigauni ne kokiose nors sporto varžybose, o gamtoje. Kiek esu matęs pasaulio, galiu pasakyti, kad mūsų gamta turi labai didžiulį pranašumą, tik mes dažnai patys to neįvertiname", – pripažino Eligijus.