Inžinierius Algimantas Jurgutis – vienas iš nedaugelio pajūryje užsiimantis makrofotografija. Klaipėdiečio hobis – vabzdžių fotomedžioklė. Jo užfiksuotuose kadruose – miniatiūrinių vabalų ir plaštakių pasaulio stebuklai.

Sesuo tyrinėja blusas

37 metų A.Jurgučio aistra įamžinti mažiausius gamtos sutvėrimus užgimė ne taip ir seniai. Algimantas pasakojo, kad užaugo kaime prie Minijos ir dar ankstyvoje jaunystėje pradėjo fotografuoti peizažus.

"Pagal profesiją esu inžinierius. Techninė sritis mane traukė labiau, tačiau gamta žavėjo visada. Maždaug prieš penkerius metus susidomėjau vabalais. Pradėjau rinkti specialią fotografavimo techniką, įsigijau makroobjektyvus, stovus, viską, ko reikia, kad vabzdžio nuotrauka būtų kokybiška", – pasakojo A.Jurgutis.

Pasak Algimanto, vaikystėje Minijos pakrantėmis jis neretai klajodavo kartu su savo jaunesniąja seserimi, kuri vėliau pasirinko biologės specialybę.

Ji šiuo metu dirba Vilniaus universiteto Biologijos katedroje, tyrinėja blusas. O pats A.Jurgutis, nors ir nuklydo į tiksliuosius mokslus, bet kone visą savo laisvalaikį skiria vabzdžių fotografavimui.

Augintinis – tarakonas

Algimantas juokavo: kai daugelis žmonių augina kates, šunis, paukščius ar žuvytes, jo augintinis buvo Madagaskaro šnypčiantysis tarakonas (lot. Gromphadorhina portentosa) – vabzdys, kilęs iš Madagaskaro.

"Pats auginau Madagaskaro tarakoną. Jie gali užaugti iki 6 cm. Kitaip nei dauguma tarakonų, šie neturi sparnų. Gyvena gana ilgai, apie 5 metus. Tai – įdomūs padarai, minta tik daržovėmis, neėda mėsos. Ne taip, kaip mums įprasti vietiniai tarakonai, vadinami prūsokais, kurie ėda viską, kas pakliūva", – apie savo augintinį pasakojo A.Jurgutis.

Madagaskaro tarakonai esą turi išskirtinę savybę – jie šnypščia. Šio garso dėka apsisaugoja nuo plėšrūnų, taip pat šnypščia kovodami su kitais patinais. Jie tai daro pūsdami orą pro kvėpavimo poras. Madagaskaro tarakonas vienintelis turi tokią "techniką".

Gamtoje Madagaskaro tarakonai gyvena kolonijomis, tačiau jie gali būti laikomi ir kaip naminiai gyvūnai.

Šie tarakonai nėra pavojingi, nesikandžioja ir gali tik išgąsdinti šnypštimu. Gyvenimo sąlygoms nėra reiklūs, jiems užtenka kambario temperatūros, tačiau ne žemesnės nei 17 laipsnių.

Algimantas prasitarė, kad galbūt tas jo augintinis ir turėjo įtakos polinkiui fotografuoti vabzdžius gamtoje.

Tarsi iš siaubo filmo

A.Jurgutis teigia, kad vabzdžių pasaulis jam labai įdomus ir anaiptol neatgrasus, kaip kai kuriems žmonėms. Nors yra tokių padarų, kurių išvaizda ne tokia jau ir simpatiška.

Pasakojama, kad kai kurių siaubo filmų sukurti fantastiški personažai neretai būna labai panašūs į natūraliai gamtoje egzistuojančius vabzdžius, tik tūkstančius kartų didesni.

Algimantas teigė, kad dar nematė tokio vabzdžio, į kurį pažvelgęs pro didinantį fotoobjektyvą būtų išsigandęs.

"Kiekvieno žmogaus grožio suvokimas skirtingas. Ir tie vabzdžiai būna visokie. Drugeliai yra gražūs, kirminai gal nelabai. Kai kurie vabzdžiai atrodo įdomiai, tas jų pasaulis labai spalvingas. Žinduoliai paprastai turi keturias galūnes, galvą, dvi akis, ausis. Vabzdžių kojų, akių skaičius gali skirtis", – pastebėjo A.Jurgutis.

Algimantas sakė, jog jam patraukliausi – žiogai, šokliai, cikados. Esą, ką suranda, tą ir fotografuoja. Ne kartą yra pavykę užfiksuoti ir į Raudonąją knygą įtrauktų ar kitų retų vabalų.

"Buvau tėviškėje, vaikštinėjau prie Minijos ir pastebėjau lig tol neregėtą didelį mėlyną vabalą. Nufotografavau, grįžęs išsiaiškinau, kad tai – retas paprastasis gegužvabalis. Rašiau pranešimą į Gamtininkų draugiją, pranešiau apie jo radimvietę", – prisiminė Algimantas.

Makrofotografijos specifika

Teigiama, jog kai kurie fotografai, užsiimantys makrofotografija, prieš įamžindami vabzdžius, juos iš anksto susigauna ir užšaldo, kad šie taptų mažiau judrūs ir būtų lengviau nufotografuoti.

Profesionalams, kurie stengiasi fiksuoti natūralų gamtos vaizdą, šis metodas atrodo barbariškas. A.Jurgutis tvirtino, kad jis taip nedirba.

"Yra keletas vabzdžių fotografavimo būdų – šaldytų ar negyvų vabzdžių paveikslavimas. Dar naudojamas metodas, kai daroma daug nuotraukų ir paskui jos sujungiamos į vieną. Tai atlikti su gyvu vabzdžiu labai sudėtinga. Šaldymas irgi ne visiems vabzdžiams tinka, kai kurie yra atsparūs šalčiui, jie labai greitai atsigauna ir pabėga", – teigė A.Jurgutis.

Algimantas pasakojo, kad jis pats keliasi labai anksti ryte ir stengiasi fotografuoti vabzdžius, kol jie dar nejudrūs po nakties, kol būna rasa. Pasak pašnekovo, sunkiausia fotografuoti drugelius, nes jie yra baikštūs.

"Kol dar saulė nepatekėjusi, prieš pat saulėtekį nurimsta vėjas, tada pats tinkamiausias metas fotografuoti. Kai kurie fotografai iš vakaro apsižiūri, kokiame medyje nakvoja drugeliai, anksti ryte atvažiavę jie juos nusikelia ant žolės, kol vabzdžiai dar nejudrūs, ir fotografuoja. Kiti fotografai pasidaro fotografavimo aikštelę, ten neša surastus vabzdžius ir fotografuoja", – makrofotografijos subtilybes pasakojo Algimantas.

A.Jurgutis tikino, kad kai kurias įdomesnes fotografijas atspausdina, išdalija bičiuliams. Klaipėdietis prasitarė, jog ateityje, surinkęs savo makrofotografijas, norėtų išleisti knygą. Jis iš to nesitiki jokio pelno ar uždarbio, tai esą – tik hobis, kuris, beje, kainuoja nepigiai.

Komentaras

Erlandas Paplauskis
Pajūrio regioninio parko ekologas

Jeigu kada nors žemėje neliks vabzdžių, vadinasi, prieš tai jau bus išnykę ir žmonės. Tai būtų neįsivaizduojamo masto katastrofa. Vabzdžiai yra viena gausiausių gyvūnų grupių pasaulyje – nuo mikroskopinių iki pakankamai didelių. Jie sudaro milžinišką biomasę. Nesvarbu, kad jie maži, bet jų yra labai daug ir jie aplinkai daro milžinišką poveikį. Tačiau makropasaulis pasižymi tuo, kad paprastai jo gyventojų žmonės nepastebi. Tad ir jį fotografuojančiųjų nėra labai daug, nes tam užsiėmimui reikalinga specifinė technika, fotoobjektyvai. Pajūrio regioninis parkas rengė leidinį "Kur susitinka vandenys ir žemė". Jame panaudojome ir kelias A.Jurgučio fotografijas. Jis vienintelis nupaveikslavo retą, į Raudonąją knygą įrašytą vabzdį – ilgažandį bembiksą, visą jo veiklos ciklą – nuo urvelio rausimo iki veisimosi. Tokie fotografai turi gerai žinoti vabzdžių gyvenimo specifiką ir tuo domėtis, nes juos susirasti nėra taip paprasta. Reikia žinoti, kada, pavyzdžiui, drugiai būna gražiausi, neapdulkėję. Vabzdžių fotografavimas – be galo tikslus procesas, objektyvą reikia nustatyti labai arti, reikia tinkamo apšvietimo, kartais fotografuojami objektai būna milimetro dydžio. Reikia rasti momentą, kad jie kuo mažiau judėtų, nes per akimirką jie gali pasprukti. Fotografuoti negyvą vabzdį yra negarbė. Yra tokių fotografų, kurie nužudo vabzdį, prismeigia smeigtuku ir nufotografuoja, bet patyrusi akis pastebi, kad tai – falsifikatas. Šiuo metu makrofotografija pasaulyje yra labai toli pažengusi, jau fotografuojami net 3D vaizdai. Dabar fotografijos jau yra tokio lygio, kad specialistai gali apibūdinti rūšis ir net nereikia žudyti vabzdžio, nors anksčiau kitaip buvo neįmanoma. Gaila, kad Lietuvoje nėra rinkos tokioms makrofotografijoms, nėra rimtesnių žurnalų, todėl fotografai gali tai daryti tik savo malonumui.