Dienos komentaras

Kintai liks!

Komentuotojai iš “Klaipėdos” interneto tinklalapio nuolat reikalauja, kad parašyčiau “apie ką nors” gerai. Atsiliepdama į jų ir visų kitų žmonių, pasiilgusių šviesių minčių, lūkesčius, rašau: „Valio, Aplinkos apsaugos ministerija pasiryžo neleisti “Minijos naftai” apdergti Kintų!“

Jūs, klaipėdiečiai ir žemaičiai, nelabai ir suprantate, kas yra tie Kintai... Jums, laimingiesiems, tai - beveik kasdienybė. Viena vieta iš daugelio. Jūs gi galite pavasarį Nemuno deltoje briedžių baubimo klausytis, taikiai brakonieriauti ties Minijos kaimu, Ventės rage stebėti paukščius keliauninkus.

O “užsienietės” akimis Kintai - tai vieta, kurioje žmogus vis dar gali gyventi taikoje su savimi, praeities kartomis ir gamta. Kur nuo tylos ir ramybės netenki žado. Kurioje žmonės gyvena turtingai ne todėl, kad turi pinigų (dauguma jų neturi), bet todėl, kad gyvena tokioje vietoje, kur į marias įbridęs matai Parnidžio kopą.

Dar tai yra vieta, kuri turi kas ją gina. Kintų bendruomenę, kurios ryžto ir pabūgo Vilnius, jau sykį atrėžęs “Minijos naftai” ir Kintus, ir aplinkinius draustinius naftai siurbti. Vilnius, kuris jau suplanavo, kaip, įvykus avarijai “Lukoil” gręžinyje D6, bus duotas startas naftos paieškoms Lietuvai priklausančioje Baltijos jūros akvatorijoje.

Kintiškiai parodė, kad šnekėjimas, jog dideli pinigai nugriauna visas užtvaras, o pirmiausia blokuoja sąžinę, tėra nevykėlių šnekos. Jų pergalė - geroji žinia.

Žinoma, nereikia turėti iliuzijų, kad naftininkų ordos ties Kintais ir sustos. Labiausiai tikėtina, kad Aplinkosaugos ministerijos sprendimas yra proginis - rinkiminis. Juk socdemai su soclibais vieningai nubalsavo dėl naftininkams teikiamų mokestinių lengvatų. Juk ne už gražias akis valdančiosios koalicijos partneriai ėmė pinigus iš “Minijos naftos” bendrasavininkės “Geonaftos”.

Tačiau kintiškių pergalė yra gera pradžia Lietuvoje rastis tai pilietinei visuomenei, dėl kurios nebuvimo iš visų tribūnų ir visomis progomis virkauja politikai ir politologai. Ne kokiam nors kosmopolitiškam, universaliam pilietiškumui, kurį propaguoja valdžios ideologai, bet labai konkrečiai atsakomybei už vietą, kurioje esi.

Toks pilietiškumas nė kiek nepanašus, tarkime, į vilniečių meilę savo miestui, nes jis nesiejamas su jokiais dividendais. Mes čia, sostinėje, džiaugiamės ja ne dėl viduramžiško senamiesčio požemių skliautų. Ne dėl Žemutinės pilies mūro, leidžiančio mėgėjams džiugiai spėlioti: o gal civilizacija (mūras) Lietuvon atėjo ne su kryžiuočiais, bet daug anksčiau.

Mes čia džiaugiamės, nes į sostinę “eina” pinigai, kurie tuos drėgnus skliautus leis apmūryti, net išgriauti, o jų vietoje pastatyti ką nors iš betono ir stiklo. Net istoriją - Žemutinę pilį - suklastoti.

Kintuose buvo kovota už kitokias vertybes. Už tas, kurios sujungia kartas, kurios matė, mato ir, tikėkime, matys tą patį pamario vaizdą.