Už trijų vaikų žūtį kalintis avarijos kaltininkas skuodiškis Saulius Paulikas turėjo progą apsilankyti namuose. Tiesa, proga svečiuotis buvo liūdna – mirė jo tėvas Aloyzas Paulikas.

Grandiozinės laidotuvės

Pirmadienį Skuodo rajono Mosėdžio miestelyje vyko neeilinės laidotuvės. Tokio palydėti velionį susirinkusiųjų skaičiaus šiame miestelyje mažai kas bepamena.

Velionis A.Paulikas gimė gretimame Šauklių kaime, Mosėdyje palaidoti abu jo tėvai. Šiemet rudenį jam būtų sukakę 59 metai.

Ilgus metus A.Paulikas ėjo Skuodo rajono Žemės ūkio skyriaus vedėjo pavaduotojo, vedėjo, rajono valdytojo pavaduotojo, valdytojo, savivaldybės administratoriaus, administracijos direktoriaus, direktoriaus pavaduotojo pareigas. Tad A.Pauliką pažinojo daugelis vietos gyventojų. Vyras mirė nuo nepagydomos ligos, kamavusios jį ne vienerius metus.

Nors bendradarbiai velionį apibūdino kaip puikų žmogų, principingą, reiklų sau ir darbuotojams, darbštų ir pareigingą, kita dalis skuodiškių vis dar negali pamiršti patirtų skriaudų.

Po A.Pauliko sūnaus Sauliaus įvykdytos avarijos, kurios metu žuvo trys devynmečiai berniukai, kaip yla iš maišo ėmė lįsti senos istorijos. Esą A.Pauliko vairuojamas automobilis partrenkė per gatvę ėjusią mergaitę. Spauda rašė, kad tąkart kraujo tyrimą vairuotojo girtumui nustatyti paėmė slaugytoja, kuri dirbo su A.Pauliko žmona gydytoja. Nors būta įtarimo, kad A.Paulikas vairavo neblaivus, kraujo tyrimas to nepatvirtino.

Prisiminta ir kita istorija, kai A.Pauliko vairuojamas automobilis mirtinai traumavo senyvą moterį. Tada kalta taip pat pripažinta pėsčioji.

Po Aleksandrijos tragedijos spėliota, ar kaltininkas nebuvo blaivinamas mamos, ar tėvai nepadėjo jaunam policininkui pasislėpti nuo pareigūnų.

Pareigūnai lydėjo kalinį

Pirmadienį A.Pauliko laidotuvių metu daugelio žmonių akys krypo ne tiek į karstą, kiek į jį lydinčių artimųjų veidus. Vietos gyventojai minioje iškart atskyrė porą nepažįstamų vyrų ir suprato, kad tai Vilniaus 1-ųjų pataisos namų pareigūnai, kurie čia atvyko sykiu su nuteistuoju. Jie prižiūrėjo tėvo laidotuvėse dalyvavusį bausmę atliekantį jaunesnįjį velionio sūnų Saulių.

Nors pareigūnai turėjo saugoti S.Pauliką, laidotuvių procesijai jie netrukdė, nelaikė kalinio už rankų ir stengėsi išlaikyti padorų atstumą.

Vos kelias valandas su artimaisiais pabuvęs S.Paulikas tą pačią dieną 20 valandą jau buvo grįžęs į įkalinimo įstaigą.

Pasigėrė ir zonoje

2007 metų lapkričio 7 dieną neblaivus Skuodo rajono policininkas S.Paulikas dideliu greičiu savo automobiliu lėkė pagrindine Aleksandrijos kaimo gatve ir, nuvažiavęs nuo kelio, mirtinai traumavo iš mokyklos ėjusius tris trečiokus. Už tai jis nuteistas kalėti devynerius metus.

Dar nėra nė metų, kai S.Paulikas kali pareigūnų įkalinimo įstaigoje, esančioje Sniego gatvėje Vilniuje. Neseniai jis dešimt parų praleido izoliatoriuje.

Kaip pasakojo 1-ųjų pataisos namų direktorius Zdislavas Subočius, S.Paulikas kartą nutvertas neblaivus ir, kaip įprasta už panašius nusižengimus, buvo nubaustas. Įkalintasis prisipažino radęs plastiko buteliuką, permestą per koloniją juosiančią sieną. Kam buvo skirtas siuntinys, išsiaiškinti nepavyko.

„S.Paulikas, kaip ir daugelis įkalintųjų, dirba – virtuvėje skuta bulves. Ilgą laiką jis buvo prastos nuotaikos, nuliūdęs. Bet kai baigėsi teismai, nusiramino. Dabar galiu pasakyti, kad jis pusiau patenkintas gyvenimu. Jį čia lankė artimieji, mergina. Tiesa, su žurnalistais nuteistasis kategoriškai atsisakė bendrauti“, – pasakojo pataisos namų vadovas.

Netekties skausmas nemažėja

Dėl S.Pauliko kaltės Aleksandrijoje žuvusių berniukų artimieji vis dar tebėra prislėgti netekties skausmo.

Jie A.Pauliko laidotuvėmis nesidomėjo ir netroško pamatyti daug sielvarto atnešusio velionio sūnaus.

„Man nėra švenčių. Viskas taip pat gyva, kaip ir pirmąją dieną. Kasdien matau tą vietą, kone pirmoji atbėgusi radau mašinos išblaškytus vaikus, – rypavo vieno žuvusiųjų močiutė Stanislava Bučkuvienė. – Sveikata sušlubavo. Nenoriu nieko sutikti, nenoriu, kad kas kalbintų, nes nieko gero pasakyti neturiu, o bloga niekam nesinori girdėti. Kenčiu tyliai. Suprantu, kad neilgą man likusio gyvenimo tarpą lydės amžinas skausmas.“