Jūra – vartai į laisvę

Naujos vilties šansas

Ėjo šeštieji metai po Antrojo pasaulinio karo. O Klaipėda nė kiek nepriminė tų romantiškų prieškario atvirukų su laivais Dangėje, tramvajumi pagrindinėje miesto gatvėje ir madingai apsirengusiomis damomis pajūryje.

Miestas vis dar skendėjo griuvėsiuose, kuriuos kasdien privalomai turėjo valyti visi naujieji klaipėdiečiai.

Klaipėda Raudonąją armiją – "vaduotoją" 1945-ųjų sausio pabaigoje pasitiko be gyventojų, nors kai kuriuose šaltiniuose minima, kad atėjūnai jų aptikę vieną, o gal tris ar 8.

Bet kuriuo atveju Klaipėdoje neilgai trukus iš svetur ėmė jų rastis.

Pradžioje užplūdo didelis srautas kolonistų iš visos Sovietų Sąjungos, tačiau čia važiavo ir lietuviai.

Vieni jų iš tėviškės bėgo nuo savo praeities, kiti su Klaipėda siejo savo ateitį ir galbūt viltis kada nors palikti šitą "rojų".

Galimas dalykas, tokiais tikslais čia atsidūrė ir Lionginas Kublickas iš Zarasų, Juozas Grišmanauskas iš Plungės rajono bei Edmundas Paulauskas iš Panevėžio.

Sprendimas: giliu sovietmečiu lietuvių jūrininkai nesiliovė bėgti iš SSRS net ir žinodami, kad už šį "nusikaltimą" jiems gresia mirties bausmė. (Bernardo Aleknavičiaus archyvo nuotr.)

Visi trys 1951-ųjų birželį buvo mažojo žvejybinio tralerio įgulos nariai žvejodavo Baltijos jūroje.

Visus tris – sušaudyti

Tada 22-ejų L.Kublickas jau buvo tralerio kapitonas.

Dabar sunku pasakyti, kam subrendo pabėgimo planas, bet akivaizdu, jog bėgliai vienas kitu labai pasitikėjo.

L.Kublickas, susitaręs su tralerio meistru J.Grišmanausku (24 metų) ir jūreiviu E.Paulausku (19 metų), apsiginklavę laužtuvais ir geležiniais strypais, žvejybos metu likusius tris rusakalbius komandos narius užrakino kajutėje ir nuplukdė savo laivą į Elando salą Švedijoje.

Čia pasiprašė politinio prieglobsčio ir jį gavo.

O Sovietų Sąjungoje karo tribunolas už akių juos visus nuteisė mirties bausme – sušaudyti.

Kitokio verdikto, dar gyvam esant J.Stalinui, šie vyrai nė negalėjo tikėtis.

Mirties bausmė už pabėgimą iš SSRS, anot istoriko Arvydo Anušausko, dar buvo skiriama ir po 1953-iųjų.

Maždaug po 10 metų nuosprendis už šitą "nusikaltimą" sušvelnėjo, tačiau vis tiek grėsė arba mirtis, arba ilga įkalinimo bausmė.

Šuolis: 1970 m. lapkričio 23 d. per susitikimą su JAV pakrantės apsaugos laivu "Vigilant" JAV teritoriniuose vandenyse S.Kudirka iš savojo peršoko į šį laivą. (A.Anušausko knygos "KGB visiškai slaptai" nuotr.)

Tai buvo pats pirmasis lietuvių pabėgimas jūra iš sovietų imperijos.

"Jų pabėgimo istorija tapo žinoma tik labai neseniai, kai buvo išslaptinti Centrinės žvalgybos agentūros archyvai. Tada juos apklausė agentūros darbuotojai. Yra išlikę tų apklausų protokolai. Iš jų matyti, kad bėglių daug klausinėta apie gyvenimą Sovietų Sąjungoje", – kalbėjo A.Anušauskas.

Jų pabėgimo istorija tapo žinoma tik labai neseniai, kai buvo išslaptinti Centrinės žvalgybos agentūros archyvai.

Trumpam tapo junga

Po šios trijulės "akibrokšto" sovietų saugumiečiai gavo įsakymą tikrinti visus jūrininkus prieš jiems išplaukiant į jūrą.

Sakoma, jog būtent po to lietuvių priėmimas į žvejybos laivyną buvo stipriai apribotas.

Vis dėlto po ketverių metų, 1955 m. balandžio 26 d., tralerio jūreivis Pranciškus Adomavičius, gimęs 1931 m. Telšių rajone, iš laivo pabėgo į Daniją.

Vėliau jis buvo perduotas amerikiečių žvalgybininkams Vakarų Vokietijoje, kurie jį naudojo antisovietinio pobūdžio radijo laidose.

1956 m. LSSR Aukščiausiojo Teismo jis buvo nuteistas už akių.

Pabėgimą jūros keliu įgyvendino ir dar vienas lietuvis iš Kretingos rajono – tada 20-metis Juozas Algirdas Bružas.

Tiesa, jis nebuvo jūrininkas. Tačiau 1962 m. rugsėjį jam nelegaliai pavyko patekti į Klaipėdos uoste stovėjusį švedų laivą "Celios", kuriuo jis nuplaukė į Olandiją ir ten paprašė politinio prieglobsčio.

A.Anušauskas savo monografijoje "KGB visiškai slaptai" išsamiai aprašė J.A.Bružo pabėgimo aplinkybes.

Istorikui pavyko išsiaiškinti, jog padedamas užsieniečių jūrininkų, J.A.Bružas ant švedų laivo jungos tarnybinio leidimo užklijavo savo fotografiją ir taip prasmuko pro sovietų pasieniečių kordoną.

Iš Olandijos jis išvyko į JAV, vėliau–  į Kanadą, kur gavo šios šalies pilietybę.

Jūrininkai nesiliovė bėgti

Nepraėjus nė metams po šio incidento, 1963 m. liepos 18 d., dar du lietuviai – iš Vilkaviškio rajono kilęs 31-erių tanklaivio "Alytus" jūreivis Jurgis Ferdinandas Vaitkevičius ir metais jaunesnis klaipėdiškis Albinas Bibrys – Galtfako uoste (Kanada) paliko laivą ir kreipėsi į vietos valdžią, prašydami suteikti politinį prieglobstį.

Nerimas: mirties bausme už pabėgimą sovietų tribunolo nuteistas J.Pleškys, gyvendamas už Atlanto, visą gyvenimą baiminosi dėl savo gyvybės. (A.Anušausko knygos "KGB visiškai slaptai" nuotr.)

Abu SSRS nuteisti už akių po 10 m. pataisos darbų.

1968 m. spalio 11 d., motorlaiviui "Igarkalis" stovint Belgijos uoste, iš kranto negrįžo iš Panevėžio rajono kilęs 34 metų motorlaivio jūreivis Juozas Gurskas.

Jis taip pat paprašė politinio prieglobsčio.

Vėliau Juozas susirašinėjo su savo tėvais iš Niujorko, pasirašydamas Liongino Džangausko pavarde.

1972 m. rugpjūtį Ariogaloje 34-erių žvejybinio laivo "Višera" radistas Vytautas Gadliauskas, dirbęs žvejybiniame laive Abchazijoje, kartu su kitu komandos nariu pabėgo į Graikiją.

1973 m. vasarį tanklaiviui "Žalgiris" stovint Kylio (VFR) uoste, negrįžo į laivą ir tenykštės valdžios paprašė politinio prieglobsčio Eugenijus Mežlaiškis, gimęs 1947 m. Klaipėdoje, Klaipėdos uosto jūreivis.

1974 m. rugpjūčio 16 d. laivui "K.Preikšas", stovint Bulon Siur Mer uoste (Prancūzija), pabėgo iš laivo ir į vietos valdžią politinio prieglobsčio kreipėsi Jonas Stankevičius, gimęs 1946 m. Kaune, Klaipėdos uosto radijo operatorius.

Vėliau jis apsigyveno JAV.

Dziudo instruktoriaus demaršas

Dar vienas pabėgėlis iš sovietų "rojaus" – Alfonsas Sakauskas. Jo pabėgimo istorija primena veiksmo filmą.

A.Sakauskas nebuvo jūrininkas, tačiau tokiam demaršui, regis, buvo gerai fiziškai pasirengęs.

Jaunas, tuomet 26-erių, iš Panevėžio kilęs vyras, gyveno Vilniuje ir dirbo dziudo instruktoriumi.

Planas: taip atrodė barža "Smolnis", kurios kapitonas buvo J.Pleškys ir kuria paspruko į Švediją.( A.Anušausko knygos "KGB visiškai slaptai" nuotr.)

Vartais į laisvę jis pasirinko ne Klaipėdos uostą, bet kaimyninį Ventspilį (Latvija).

1985 m. liepos 30 d., susitaręs su Ventspilio tralinio laivyno bazės žvejų kolūkio laivo kapitono padėjėju Vladimiru Šorochovu, A.Sakauskas laive pasislėpė triume po tralu.

Laivo įgula apie būsimus įvykius nė nenutuokė.

Rugpjūčio 4-ąją, apie 3 val. nakties, V.Šorochovas staiga pakeitė kursą, ir laivas įplaukė į Švedijos teritorinius vandenis Elando salos rajone.

Vėliau buvo rašyta, kad A.Sakauskas viela užrišo duris iš laivo antstato į viršutinį denį, o V.Šorochovas užrakino duris tarp laivo antstato ir laivo valdymo patalpos ir raktus išmetė į jūrą.

Abu bėgliai surišo budintį mechaniko padėjėją ir šoko į vandenį. A.Sakauskui plaukiant pavyko pasiekti Elando salą, o V.Šorochovą sučiupo išsilaisvinę laivo įgulos nariai.

Švedijoje A.Sakauskas gavo politinį prieglobstį ir ten gyveno.

Kapitonas, tapęs legenda

Bene garsiausiu bėgliu jūra tapo SSRS Baltijos karinio laivyno kapitonas leitenantas Jonas Pleškys.

Jo pabėgimą rašytojas Tomas Clancy pavertė literatūriniu kūriniu "Raudonojo Spalio medžioklė", kuris vėliau sėkmingai ekranizuotas Holivude.

Nesėkmė: Gintautas Sakalauskas, baidare plaukęs link Švedijos 1957 m. liepos 13 d., laisvės kranto nepasiekė, buvo sulaikytas ir grąžintas į SSRS. (A.Anušausko knygos "KGB visiškai slaptai" nuotr.)

1935 m. Plungės rajone gimęs J.Pleškys baigė Aukštąją karinę jūrų povandeninio plaukiojimo mokyklą, Vis dėlto į povandeninį laivą jis nebuvo paskirtas, kaip vaizduojama bestseleryje.

Istorikas A.Anušauskas mano, jog taip nuspręsta dėl to, kad jis lietuvis, arba dėl Krasnojarsko krašte tremtyje gyvenusio jo tėvo.

Bet kuriuo atveju J.Pleškio žinioje buvo 300 tonų talpos barža "Smolnis".

"Dažniausiai "Smolnis" plukdydavo torpedas povandeniniams laivams. O lemtingą 1961 m. balandžio 6 d. į neutralius vandenis gabeno 14 tonų cheminių atliekų. Baržoje "Smolnis" tik vienas žmogus žinojo, kur iš tiesų plaukia laivas", – savo monografijoje "KGB visiškai slaptai" rašė A.Anušauskas.

Kaip fiksavo istorikas, J.Pleškys veikė tiksliai pagal planą. Be to, aplinkybės buvo labai palankios – vairaračio kompasas sugedo, kilo audra, paskui užslinko rūkas.

Kapitonas neleido užmegzti radijo ryšio, įsakė nedegti šviesų ir liepė nemažinti greičio. Taip jis suklaidino įgulą, kad plaukia į Klaipėdą.

Kai sovietų bazėje jo pasigedo, buvo per vėlu.

J.Pleškys jau buvo Gotlando saloje, kur paprašė politinio prieglobsčio.

"Švedai leido baržai "Smolnis" išplaukti, sovietų eskadrinis minininkas "Surovyj" ją parlydėjo į Liepoją. Tik kapitono ten nebuvo", – rašė A.Anušauskas.

J.Pleškys už akių nuteistas mirties bausme. Ir, pasak istoriko, jis visą laiką bijojo dėl savo gyvybės, kurį laiką net slapstėsi, kad nebūtų įvykdytas nuosprendis, todėl į išeivijos visuomeninę veiklą neįsiliejo.

Gyveno gana uždarai ir mirė Kalifornijoje 1993 m.

Jis – žinomos lietuvių aktorės Eugenijos Pleškytės (1938–2012) brolis.

Pasak vieno artistės interviu, jai su broliu po šio pabėgimo kartą pavyko susitikti, kai ji gastroliavo Jungtinėse Valstijose.

S.Kudirkos drama

Ne ką menkesnę pabėgimo iš tarybų Lietuvos dramą išgyveno ir dar vienas lietuvis – Simas Kudirka, 1930 m. Šakių rajone gimęs, plaukiojančiosios bazės "Tarybų Lietuva" radijo operatorius.

1970 m. lapkričio 23 d., per susitikimą su JAV pakrantės apsaugos laivu "Vigilant" JAV teritoriniuose vandenyse, iš savojo peršoko į šį laivą.

Sovietų reikalavimu jis buvo grąžintas atgal ir nuteistas 10 metų kalėti.

Prieglobsčio prašiusio lietuvio grąžinimas į sovietų laivą JAV sukėlė didelę nepasitenkinimo bangą.

Čia rengtos protesto akcijos, specialios televizijos programos, incidentu aktyviai domėjosi spauda.

Įsikišo net pats JAV prezidentas Richardas Nixonas (1913–1994): nerimstant protesto akcijoms, įpareigojo Valstybės departamentą iš naujo apsvarstyti nuostatus dėl pabėgėlių.

"Tai buvo pirmas ir kartu paskutinis kartas, kai dėl tarptautinio spaudimo Sovietų Sąjungos teisėsauga bėgliui sušvelnino nuosprendį ir galiausiai net pati atvėrė kelią į Vakarus", – rašė istorikas A.Anušauskas.

S.Kudirkai viskas baigėsi laimingai.

Jo motina buvo gimusi JAV, ji gavo šios šalies pilietybę ir S.Kudirkai. Lageryje praleidus trejus metus ir devynis mėnesius, 1974 m. jam buvo leista su šeima išvykti į JAV.

1989 m. S.Kudirka reabilituotas, 2000 m. vasarą su savo 94 metų mama iš JAV grįžo į tėvynę.

Paskutinis radisto taškas

1951–1985 metais visam laikui pabėgo 36 su Lietuva vienaip ar kitaip susiję asmenys.

Iš jų 14 prasmuko jūra, 15 išvyko į užsienį kaip turistai arba į stažuotę pakviesti mokslininkai ir ten pasiliko.

Vis dėlto lietuvių pabėgimai iš SSRS nenutrūko iki pat nepriklausomybės paskelbimo 1990 metų kovo 11-osios.

O pats paskutinis fiksuotas politinio prieglobsčio prašymas buvo po 1991 m. sausio 13 dienos įvykių Vilniuje.

Praėjus trims dienoms po sovietų kariuomenės kruvino išpuolio prieš Lietuvos žmones, sausio 16 d. laivo "Kuncevas" radistas Edmundas Barauskas Prancūzijos Ruano uoste pasiprašė politinio prieglobsčio.

Šiam žingsniui jį paskatino iš žmonos gauta telegrama po sausio 13-osios įvykių: "Liūdime ir budime visa susitelkusi tauta. Tikimės viskas bus gerai. Susitiksime".

A.Anušauskas savo knygoje rašo, kad E.Barauskas į namus tąkart negrįžo, tik laivo įgulai paliko politinį pareiškimą: "Ryšium su tragiškais įvykiais, kuriuos mano tėvynėje, suverenioje respublikoje, vykdo sovietinė kariuomenė ir kompartijos nomenklatūra, aš nusprendžiau išreikšti savo asmeninį protestą, prašydamas politinio prieglobsčio Prancūzijoje, kartu išreikšdamas paramą ir simpatiją demokratiniu būdu išrinktai teisėtai Lietuvos vyriausybei".