Nemoteriškas darbas?

– Ar prisimenate tą dieną, kai supratote, kad jus „pašaukė“ jūra?

– Jokios romantikos nebuvo. Mano pasirinkimas neturėjo nieko bendra su jokiomis romantiškomis jūros svajonėmis. Aš – 1975 metų kartos. Užaugau Sovietų Sąjungoje, kai niekur neišvažiuosi, nieko nepamatysi. Vienintelė kelionė – tik „į rytus“. O tada – nepriklausomybė, atsivėręs pasaulis. Mokyklą baigiau 1993-iaisiais. Klaipėdoje kaip tik atsidarė universitetas – nereikėjo važiuoti toli. Aš ne didmiesčių žmogus – Vilnius, Kaunas man svetimi. Man arčiau mažesni miestai, savas ratas.

– Kaip atsidūrėte tarp jūrinių specialybių?

– Kaip ir daugelis, iš pradžių pateikiau dokumentus į ekonomiką. Turėjau polinkį matematikai, tiksliesiems mokslams. Tačiau stojant buvo galima pasirinkti antrą specialybę – „dėl visa ko“. Vartau sąrašą ir matau: „laivavedyba (šturmanas)“, o skliausteliuose – „būtina anglų kalba“. O juk mokiausi prancūzų, tik šiek tiek su repetitoriumi – anglų. Pagalvojau: „Išmoksiu anglų – pamatysiu pasaulį.“ Tai ir buvo pagrindinis noras. Užaugau skaitydama knygas „Kapitonas Bladas“, „Karibų jūros piratai“ ir žiūrėdama filmus, vienas mėgstamiausių – „Dryžuotas reisas“. Tai ir buvo visas mano žinojimas apie jūrą. Taip ir pateikiau dokumentus į laivavedybą – beveik atsitiktinai. Į ekonomikos studijas nepatekau – ir ačiū Dievui. Įstojau į Klaipėdos universiteto Jūrų technikos fakultetą, į Laivavedybos katedrą. Po pirmo kurso reikėjo vėl rinktis specializaciją – buvau tarp geriausių. Tuomet katedros vedėjas sako: „Gal persigalvosi? Nemoteriškas čia darbas.“ Užsispyriau – baigsiu ir dirbsiu. Štai tokia buvo mano „romantika“. Dirbau šturmane nuo 1996 iki 2003 m., vėliau dešimt metų – Lietuvos saugios laivybos administracijoje, krante. Paskui – vėl į jūrą.

– Užsiminėte, kad išpildėte savo tėvo svajonę. Kaip jis reagavo, kad būsite jūrininkė?

– Tiesą pasakius, sužinojau tik tada, kai namie pasakiau, jog įstojau į laivavedybą, kad būsiu šturmanė. Tėvas tada prisipažino, jog ir pats kadaise svajojo tapti jūrininku. Mokėsi motoristu, norėjo tapti mechaniku, bet jam neišdavė vizos, todėl tapo statybininku.

– Jam turbūt buvo malonu, kad dukrai pavyko tai, kas jam nepasisekė?

– Taip, žinoma. Jis neturėjo sūnaus, todėl, kaip pats sakė, malonu, kad vandenyje bus savas žmogus.

Blogiau už stichiją

– Koks buvo pavojingiausias momentas, kai pagalvojote: „Viskas, gana“?

– Taip nebuvo, bet nuovargis kaupėsi. Sako, po dešimties metų jūroje žmogus turi keisti profesiją, kitaip „nuvažiuos stogas“. 2003-iaisiais Lietuvą nusiaubė du uraganai. Vieną išgyvenau namie, o kitą – jūroje, Islandijoje. Dvi savaites plaukėme kartu su uraganu link Danijos krantų, per Šiaurės jūrą. Keturias valandas budėjau. Įplaukėme į vadinamąjį Pentlando fjordą, tai šiaurinė Škotijos dalis. Jūrininkai jį vadina Pragaro fjordu. Pavadinimas labai taiklus. Patekome į uragano centrą – pačią sūkurio akį. Ten – tyla. O iki tol dvi savaites laivą mėtė dešimties metrų bangos. Laivas šimto metrų ilgio, o jį siūbuoja po 30–35 laipsnius į abi puses kas aštuoniasdešimt sekundžių. Zigzagais pasiekėme Pentlando fjordą. Ir štai – tyla. Ramu, be vėjo, be bangų. Keturias valandas atbuvome, išplaukiame, ir vėl – audra. Vėjas 35 m/s, bangos iki aštuonių metrų. Toks jausmas, kad skrendame. Galiausiai pasiekėme Esbjergo uostą Danijoje. Skambinu namo. Mama klausia: „Kas ten pas jus darosi? Čia viskas griūva, vėjas baisus.“ Aš jai: „Mama, viskas gerai. Jei pas jus pučia, vadinasi, pas mus jau nurimo.“ Po to reiso nusprendžiau: gana. Pavargau nuo tos begalinės siūbavimo kasdienybės. Norėjau pabūti krante.

– Ar kada nors jūroje jautėte baimę?

– Kartą. Dar per praktiką. Mažu laivu, apie 80 m ilgio, plaukėme per Atlantą Biskajos įlanka, paskui – Gibraltaru. Vienas ciklonas po kito. Reikėjo stovėti prie vairo, o laivas siūbuoja aukštyn žemyn tamsoje, bangos po 8–10 metrų. Atrodė, kad tuoj jį sulaužys. Paprašiau pakeisti, atsikvėpiau – ir vėl prie darbo. Bijojau ne jūros, o avarijos, žmogaus klaidos. Nes kaip vyresnioji kapitono padėjėja atsakau už laivo saugumą, už įgulos gyvybes. Buvo atvejis: konteineris per avariją nuslydo pakabintas ant krano, pradėjo siūbuoti. Vienas vyrukas slėpėsi tarp dviejų vilkikų – ir konteineris prispaudė jam galvą. Ištraukėme jį dar gyvą, bet po penkiolikos minučių – klinikinė mirtis. Teikiau pirmąją pagalbą, lydėjau į kliniką. Tokie momentai išlieka visam gyvenimui. Bet, tiesą sakant, tokie įvykiai gąsdina labiau nei pati jūra. Jūros nebijau, o žmogaus aplaidumas – štai kas baisiau už bet kokią audrą.

Kol kas – šturmanė

– Ar teko susidurti su piratais?

– Asmeniškai man – ne, bet kolegos pasakojo. Tuo metu dirbau Lietuvos saugios laivybos administracijoje, kaip tik tada, kai piratų veikla buvo suaktyvėjusi. Laivuose turėjome specialias „citadelės“ patalpas – sutvirtintas vietas, kur galima slėptis užpuolimo metu. Dirbau laive, kurį piratai Malakos sąsiauryje buvo užgrobę dar prieš man atvykstant. Tuomet mus visus mokė, kaip elgtis per atakas. Dabar laivai plaukia su patruliais. Pagal taisykles, prekybiniuose laivuose negali būti ginklų, tad jei plauki per pavojingą rajoną – prašai kariškių, kad palydėtų. Bet, tiesą sakant, didesnė problema buvo ne piratai, o „zuikiai“ – nelegalūs keleiviai. Tie, kurie bandė patekti į laivą, kad iš Afrikos pasiektų Europą.

– Moteris jūroje – vis dar neįprasta. Ar ji gali tiek pat kiek vyrai?

– Jūroje, kaip ir gyvenime, moteris turi daryti daugybę dalykų vienu metu: spręsti techninius klausimus, sekti kursą, bendrauti per radiją, nepamiršti smulkmenų, kurios čia lemia viską. Yra kasdienis darbų sąrašas, o čia kapitonas kažko paprašo, kažkas įsipjauna pirštą – reikia perrišti, užrašyti koordinates, priimti pranešimą, sumažinti greitį. Ir viskas – vienu metu. Moteris laive turi būti dėmesinga, susikaupusi, mokėti dėlioti prioritetus. Kartais atidėti vieną, padaryti kitą, pakviesti pagalbą.

– Šturmanas – tai ne tik tas, kuris vairuoja laivą?

– Taip, tai ir ekonomistas, ir buhalteris, ir gydytojas, ir psichologas, ir administratorius. Viskas viename. Svarbiausia – žinoti, kur rasti tai, ko reikia, kaip suprasti situaciją ir kaip veikti. To ir mokau savo studentus.

– Dabar jūsų įguloje yra daugiau moterų?

– Tarp šturmanų ar mechanikų – ne. Bet, pavyzdžiui, kompanijoje DFDS čia, Klaipėdoje, žinau: viename laive dirbo ir antru, ir trečiu kapitono padėjėju moterys. Laivų eismo valdymo tarnyboje, kariniame laivyne taip pat dirba merginos, tad ne aš viena. Mūsų vis daugėja.

– Spaudoje jus vadina pirmąja moterimi, tapusia kapitonu. Ar tai tiesa?

– Aš – „popierinė kapitonė“. Formalaus kapitono posto niekada neužėmiau. Bet nuo 2000-ųjų esu vyresnioji kapitono padėjėja. 2003 m. jau turėjau visą reikiamą praktiką ir gavau tolimojo plaukiojimo kapitono diplomą, tad turiu oficialų diplomą. Jei kompanija nuspręstų, galėčiau tapti kapitone nors ir rytoj. Bet kol kas dirbu šturmane.