Istorinė politiko E. Bičkausko alternatyva

Nepasitvirtinusios prognozės

– Ką manote apie būsimus šalies prezidento rinkimus?

– Nedalyvauju. Bet kalbant teisine kalba, būsiu aktyvus rinkimų dalyvis, pasyvūs yra tie, kuriuos renka.

– Žmonėms kyla klausimas, kodėl jūs pats nekandidatuojate? Kai buvo atkuriama Prezidento institucija, politiniuose sluoksniuose kalbėta, kad E.Bičkauskas kada nors vis tiek bus prezidentas.

– Vadinasi, prognozės nepasitvirtino. Politikoje būna ir taip.

– Kaip jūs vertinate Prezidento instituciją? Ar jos atstatymas pasiteisino?

– Manyčiau, dar esame ieškojimų kelyje. Prezidento instituciją kūrėme savotiškame politiniame lauke – Algirdo Brazausko ir Vytauto Landsbergio priešpriešoje. Pamenu, kai kurie, kūrę šią instituciją, norėjo, kad ponas V.Landsbergis būtų prezidentas su galybe įgaliojimų ir teisių. Kiti stengėsi visa tai neutralizuoti. Todėl Lietuva ir pasidarė pusiau prezidentinė, pusiau parlamentinė respublika. Tad šia prasme mes dar ieškome savęs. Nors Konstitucija gana aiškiai apibrėžia prezidento galias, praktika rodo, kad kiekvienas prezidentas dar ieško savo nišos ir savo galių. Taigi ar Prezidento institucija pasiteisino? Manau, kad tai tapo ta tikra kontrolės institucija, reguliuojanti politines partijas, kurios susiburia Seime.

Ar mūsų dabartinę užsienio politiką galime pavadinti tiltu? Nejuokinkime pasaulio. Mes dabar – vieni didžiausių politikos katalizatorių, kurie tuos tiltus užveria.

Geriausias politinis žingsnis

– Jau pradeda ryškėti būsimų prezidento rinkimų kandidatai. Koks jums susidarė pirmas įspūdis?

– Bent kol kas matau įdomius pretendentus. Rinkimų kampanija, aišku, dar daug ką atskleis, bet, nenorėdamas kam nors daryti reklamos, pasakysiu, jog pirmas įspūdis – geras. Ir net reikės gerai pagalvoti, kurį kandidatą pasirinkti. Nesakau, kad jie žvaigždes raško nuo dangaus, bet atmetimo reakcijos nėra.

– 1997 m. prezidento rinkimai buvo vieni įspūdingiausių, kalbant apie kandidatus. Tuomet balotiravosi V.Adamkus, Vytenis Povilas Andriukaitis, Kazys Bobelis, Vytautas Landsbergis, Artūras Paulauskas, Rolandas Pavilionis, Rimantas Smetona. Tada jūs buvote aktyvus politikoje. Gal turėjote kokią nors įtaką vieno ar kito pretendento parinkimui?

– Jei pamenate, būtent tais metais V.Adamkų iškėlė tada veikusi Centro sąjunga. Buvau vienas šios politinės partijos vadovų. Gal nelabai gerai prisiimti nuopelnus, o gal kai kam tai ne nuopelnas, bet būtent aš iškėliau mintį, jog kandidatu gali būti V.Adamkus. Jam ir pasiūlėme kandidatuoti. Ir manau, kad tai – mano vienas geriausių žingsnių, kuriuos padariau kaip politikas. Nors partija man pačiam tada siūlė kandidatuoti į prezidentus. Aš tada jaučiausi tam nepasiruošęs.

Nuopelnas: būtent Centro sąjungos lyderių dėka daugiau nei prieš 20 metų kandidatu į Lietuvos prezidentus buvo iškeltas išeivijos šviesuolis V.Adamkus, kuris mūsų šaliai vėliau vadovavo dvi kadencijas. (Evaldo Šemioto nuotr.)

– O dabar?

– Dabar kažin ar tam užtektų fizinių jėgų. Tikrai nesiruošiu veltis į šį maratoną. Net minčių tokių nebuvo.

– Po pirmosios V.Adamkaus kadencijos kiti prezidento rinkimai pritraukė dar daugiau kandidatų. Tąkart jų buvo dar daugiau – net 17. Ar tikėjotės, kad V.Adamkui pavyks pakartoti 1997-ųjų sėkmę?

– Pats balsavau už V.Adamkų, nors tų metų rinkimų kampanijoje aktyviai tikrai nedalyvavau nei kaip palaikytojas, nei kaip štabo narys. Mano nuomone, V.Adamkus kaip prezidentas gana gerai atliko savo pareigas. Vertinant pirmą ir antrą jo kadenciją, daugiau pliusų skirčiau pirmajai.

– Ar jūs pritartumėte, jei kiltų iniciatyva iš viso panaikinti Prezidento instituciją?

– Ne. Ir tai faktiškai neįmanoma. Be to, labai skeptiškai vertinu bet kokius Konstitucijos pakeitimus ar pasikėsinimus ją keisti. Tai liečia ir Prezidento instituciją. Mes pasirinkome tokį valstybės modelį ir turime jo laikytis. Ir nors laiko praėjo gana daug, bet ligi šiol mes neišmokėme politinių partijų elgtis solidžiai, palaikyti dialogą, surasti kompromisą. Labai sunkiai tai jiems sekasi, jų veiklą vis lydi dažni skandalai, dabar – dar ir komisijų fone. O valstybės prezidentas vienaip ar kitaip buvo ir bus tų politinių jėgų subalansuotojas.

Misiją įvardijo popiežius

– Kaip vertinate tam tikrus pastebėjimus, kad vienas ar kitas kandidatas į prezidentus galbūt yra Maskvos statytinis? Kaip manote, ar tai yra realu?

– "Graži tradicija" sekti Amerikos pavyzdžiu. Ir ten iš piršto laužtas skandalas, susijęs su D.Trumpu bei jo rinkimais, ir čia, manyčiau, bandoma daryti kažką panašaus. Turėkime sveiko proto Vygaudą Ušacką ar dar ką nors kaltinti Rusijos korta. Nesu V.Ušacko simpatikas, bet viskam turi būti savo ribos. Nors esu tikras, kad tokių kalbų dar bus. O kad Rusija mums yra pirmo ryškumo žvaigždė, nėra abejonių. Ji mūsų kaimynė ir požiūris bei santykis su ja nevienareikšmis. Bent aš neigiamai vertinu mūsų politiką, kalbant apie santykius su Rusija.

– Kaip manote, kokio Lietuvai reikėtų prezidento, kad būtų pralaužti ledai santykiuose su Rusija ir pagaliau prie vieno stalo deryboms susėstų abiejų valstybių vadovai?

– Ar atkreipėte dėmesį į pirmąjį popiežiaus Pranciškaus pasisakymą, atvykus į Lietuvą? Jis net įvardijo mūsų misiją – "tiltas tarp Rytų ir Vakarų". Beje, apie tą tiltą tarp Rytų ir Vakarų mes kalbėjome dar Atgimimo sąjūdžio laikais, bandydami įrodyti Vakarams, kodėl mus turi priimti į Europos bendriją, nes būtent mes būsime tiltu tarp Rytų ir Vakarų. Ar mūsų dabartinę užsienio politiką galime pavadinti tiltu? Nejuokinkime pasaulio. Mes dabar – vieni didžiausių politikos katalizatorių, kurie tuos tiltus užveria. Kalbant apie Rusiją, kad (pagrįstai ar nepagrįstai) nebijotume to konflikto ir Rusijos, mes turime ją atvesti kiek galima arčiau Europos. Bent jau toks yra mano požiūris. O spygliuotos vielos statymas ir netgi liguistas aršumas prieš Rusiją niekur neveda.

Apie įvaizdį ir atsakomybę

– Kaip vertinate tuos kandidatus į prezidento postą, kurie balotiruojasi jau ne pirmą kadenciją ir vis tikisi: o gal ims ir išrinks?

– Yra tokių, kurie tiki, kad išrinks. Sunku pasakyti, kodėl jie taip daro. Gal nori pabūti viešumoje, gal nori auditorijos, kuriai galėtų išdėstyti savo politines pažiūras, bet kiek jie realiai pasiruošę tai atsakingai misijai, jei rimtai žiūri į šį reikalą, neaišku. Gal kai kam tai būtų tik galimybė pasipuikuoti šalia pasaulio galingųjų, sunku pasakyti.

– Kokį klausimą norėtumėte užduoti būsimam valstybės prezidentui?

– Mano klausimas gal net būtų nepolitinis. Paklausčiau, pavyzdžiui, koks mėgstamiausias jo literatūros kūrinys, kokią knygą įvardytų savo gyvenimo knyga, kokį spektaklį pastarąjį kartą žiūrėjo. Paklausčiau panašių klausimų, nes už prezidento noriu matyti labiau žmogų nei politiką. Politinė situacija dažnai keičiasi, ir neretai, nori ar nenori, tenka priimti tokius sprendimus, kurie kartais galbūt būna nepopuliarūs, bet reikalingi. Neretai jie sukelia pasipriešinimą. Todėl reikia būti stipriu žmogumi. Mano požiūris gal ir naivus, bet žvilgsnis į prezidentą per tai, ką jis skaito, kuo domisi, kuo gyvena, kas jo draugai, man reiškia daug daugiau nei jo politiniai pasisakymai.

– Jūsų manymu, koks Lietuvai būtų pats prasčiausias pasirinkimas, kalbant apie būsimą Lietuvos prezidentą?

– Apie radikalus nė nekalbėsiu, jau ir taip aišku, kad jie nėra gerai. Galbūt Lietuvai labiausiai pakenktų žmogus, fanatiškai įtikėjęs savo tiesa, nesugebantis keistis ir išklausyti kitų, įsivaizduojantis, jog neklysta. Prezidentas turi būti stiprus, turi suvokti atsakomybę už valstybę, už mus visus. Gal tai ir banalios frazės, bet stiprybė ir atsakomybė nėra paprasti dalykai. Kalbu ne apie paradinę pusę, o apie vidinę atsakomybę už mūsų visų likimą.

– Vis dėlto gal dar apsigalvosite ir nuspręsite kandidatuoti?

– Gal kada ir būčiau galėjęs, bet dabar jau vargu ar būčiau geras prezidentas. Patirtis duoda pliusų, bet turi ir savo minusų. Kartais geriau nežinoti, kas tavęs laukia ir ką tai gali sukelti.