Istorikai, kaip ir kunigaikščiai, nerado jūros

Silpnas santykis su jūra

„Po Žalgirio mūšio Vytautas su Jogaila žadėjo dalintis Rytprūsius. Aplinkybės buvo tokios, kad lietuviai suprato, jog Vokiečių ordinui neįkirs. Kunigaikštis Vytautas Didysis Baltijos pajūrio atsisakė ir pajudėjo link Juodosios jūros“, – istorinius Lietuvos jūrinės politikos elementus prisiminė profesorius Alfredas Bumblauskas. Šiandien dar iki galo neatsakyta į klausimą, ar tikrai Vytautas Didysis buvo nujojęs iki Juodosios jūros. Apskritai, ar kontinentinės tautos kunigaikštį traukė jūra?

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė galėjo turėti galimybę gauti Prūsijos dalį su Klaipėda, bet tuo nebuvo pasinaudota.

„Jogaila jūrą pirmą kartą pamatė 1427 m. Palangoje. Tik per Jogailą mes turime Palangą, nes Vytautas norėjo ją atiduoti vokiečiams. Šiokį tokį santykį su jūra turėjo ir Mindaugas, Gediminas, Vytautas, Žygimantas Augustas, nekalbant apie Radvilas ir Chodkevičius. Galime prisiminti ir tai, kad XVII a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė bandė sukurti Šventosios uostą“, – pastebėjo A.Bumblauskas.

Dar viena galimybė priartėti prie jūros buvo laikotarpis, kai kurta Abiejų Tautų sąjunga. Tuomet Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė galėjo turėti galimybę gauti Prūsijos dalį su Klaipėda, bet tuo nebuvo pasinaudota.

Ar įvyks ekspedicija barku?

Negalima teigti, kad Lietuvoje nėra istorikų, kuriuos domintų Baltijos jūra, Klaipėda, jos senoji Mėmelio laikų istorija. Tokių istorikų yra Klaipėdoje, apie Mėmelio laikus, atskirus laikotarpius, periodus ar reiškinius detalios istorijos sudėliotos knygose, skambėjo įvairaus masto konferencijose.

Mažiau dėmesio Mėmelio laikų istorijai, Lietuvos sąsajoms su Baltijos jūra skiriama Vilniuje.

Siena: Klaipėdos kraštą ir Žemaitiją jungusi vieta Nemirsetos pajūryje / „Wiki.genealogy.net“ nuotr.

Kaip pavyzdys galėtų būti A.Bumblauskas.

Jis kartu su televizijos veidais ir studentais Kuršių marių žvejų valtimi kurėnu dalyvavo „Nacionalinėje ekspedicijoje“ Nemunu per Lietuvą nuo Kauno iki Klaipėdos. Jau pats faktas, kad ekspedicijoje vyko istorinės diskusijos, galbūt įtraukiant ir krašto laivybą, pagal „Būtovės slėpinių“ formatą, kur atskirose temose buvo dėstytojas ir jo oponentai.

Kita vertus, tokia kelionė ir kitos nacionalinės ekspedicijos primena tarsi kunigaikščių laikus, kai šie veržėsi į naujas žemes toli nuo Baltijos jūros. Nebuvo Lietuvos kultūroje glaudesnių sąsajų su jūra, nėra jų ir dabar istorikų ar televizijos veidų iš Vilniaus projektuose.

Šiandien dar iki galo neatsakyta į klausimą, ar tikrai Vytautas Didysis buvo nujojęs iki Juodosios jūros ir apskritai – ar kontinentinės tautos kunigaikštį traukė jūra?

Taip norėtųsi išgirsti žinią, kad pagal „Nacionalinės ekspedicijos“ projektą Klaipėdoje statomas Behrendto Pieperio laikų, kokių 1858 m., dvistiebiai brigas, škuna ar netgi tristiebis barkas, kuriais šių laikų garsūs žmonės pakartos XIX a. iš Klaipėdos (Mėmelio) į aplinkinius uostus vedusius pirklių laivų maršrutus.

Tais laikais didžiuotis iš tiesų buvo kuo. Vien B.Pieperis su savo pameistriais Klaipėdoje pastatė 144 burinius laivus, o tarp jų net 62 barkai. 1858 m. įsimintini tuo, kad balandžio 8 d. tuometinėje Klaipėdoje vyko didžiulė įspūdinga šventė – paminėtas B.Pieperio pastatyto 100-ojo laivo, kuris buvo tristiebis barkas, nuleidimas į vandenį.

Žemaitija ir vartai į jūrą

Neseniai į akiratį pakliuvo vienos Lietuvos televizijos 2018 m. laida, pavadinta „Istorijos laboratorija: kodėl Žemaitija yra jūrinė „valstybė?“.

Laidos kūrėjai pripažino, kad tai yra intelektualinė provokacija, nes Žemaitija nėra valstybė, o šio regiono geografija su jūra susijusi tik siaurame ruoželyje nuo Nemirsetos iki Latvijos sienos prie Būtingės ir tai su tam tikromis išlygomis, nes Būtingė tarsi ne Žemaitija.

Užtat į Palangą atvykęs žemaitis gali pasakyti: „čia mūsų žemės“.

Kūryba: Žemaitiją su jūra susiejanti knyga „Būtovės slėpiniai 3. Lietuvos vartai į jūrą“ / „If.vu.lt“ nuotr.

Nors daug kas mažiau išmanantis Lietuvos istoriją mano, kad ir Klaipėda yra Žemaitija. Profesorius A.Bumblauskas pripažįsta, kad Klaipėdos jokiu būdu negalima laikyti Žemaitija, nes tai išskirtinis kraštas – Mažoji Lietuva.

Kaip Žemaitija yra savotiškas Lietuvos kraštas su savo istorija ir kultūra, taip ir Klaipėdos kraštas yra išskirtinis. Anot A.Bumblausko, nedaug trūko, kad Žemaitija būtų tapusi Vokiečių ordino dalimi. Tai būtų galėję įvykti tuo atveju, jei Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė būtų pralaimėjusi Žalgirio mūšį.

Tai ir kitos peripetijos pristatomos Alfredo Bumblausko ir Edvardo Gudavičiaus knygoje „Būtovės slėpiniai 3. Lietuvos vartai į jūrą“. Knygos, kurios viršelis jūrinis, daugiau nei pusė skiriama Žemaitijos istorijai. Nors realiai Žemaitijos istorijoje beveik nebuvo laivų, buvo mažas lopinėlis jūros. Žemaičiai, kaip ir Lietuvos kunigaikščiai, nesiveržė prie Baltijos jūros, nors Mėmelio pilį jie puldinėjo.

Nepavyko Mėmelyje įsitvirtinti, nes intelektas buvo ne jūrinis. Lengviau buvo išsilaikyti prie Palangos pajūrio, nors vėlgi plyšelis prie jūros ne žemaičių nuopelnas. Kaip pastebėjo A. Bumblauskas, tai buvo Jogailos projektas.

Žemaičiams sparčiau kylantys pajūrio miestai, kaip Ryga, Karaliaučius arba pašonėje esantis Mėmelis atrodė grėsmingai. Jie jautėsi tarsi suspausti palyginti stiprių jėgų.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2022 m. kultūros ir meno sričių projektą “Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį“, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2022 m. kultūros ir meno sričių projektą "Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį", skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.