Su pirmąja šio pavasario vyturio giesme Amžinybėn išlydime Stepą Žilinską. Tylią ir tyrą asmenybę, geraširdišką žmogų, nesiblaškiusį nuo menkiausių idėjinių vėjų pasikeitimų. Išlydime tvirtą kolegą, dienraščio „Klaipėda“ pirminio leidinio „Tarybinės Klaipėdos“ redaktorių, vadovavusį redakcijai nuo 1972 iki 1986 metų.

Didelio miesto dienraščio redaktoriaus pareigos Stepui Žilinskui buvo nemenkas išbandymas. Iki tol jis turėjo daug kuklesnių pareigų visai kitoje Lietuvos vietoje. Iki redaktoriaus posto yra dirbęs mokytoju. Sako, buvo mylimas mokytojas, be didybės ir be agresyvios povyzos. O į Klaipėdą atvyko tuo metu, kai gaudė daug fabrikų ir gamyklų. Jų laimėjimus ir įvairią veiklą privalėjo atspindėti spauda. Laikraštis buvo leidžiamas lietuvių ir rusų kalbomis, griežtai kontroliuojamas vienintelės partijos komiteto. Laikraštį skaitė visi, klaipėdiečiai turėjo rasti jame sau įdomių temų. Stepas Žilinskas, kaip vadovas, turėjo itin gerą bruožą: korespondentams netrukdė dirbti, nekliudė laisvai ieškoti temų, nežalodavo rašančiųjų stiliaus. Žurnalistų kūrybiškumas nebuvo varžomas, nes griežtas partines temas užpildydavo tam ir skirtas „partijos gyvenimo“ skyrius. O visi kiti dirbo žmonėms. S.Žilinsko laikais redakcijos bendravimas su miestiečiais gyveno „aukso amžių“. Kai kas klaidingai mano, kad iš tuomet Stepo Žilinsko organizuotos korespondentų mokyklos šiandien reikia tik šaipytis. O juk į ją redakcijos salėje rinkdavosi mokytojai, darbininkai, moksleiviai, net poetai – kas tik norėjo. Susipažindavo su redakcijos darbu, žurnalistai pamokydavo, kaip laikraščiui rašyti žinutes. Tuomet žmonės ne tik skųsdavosi redakcijai, bet daug ką gero papasakodavo. O korespondentų mokyklos lankytojus, net šeimos narius ilgiems laikams „pririšdavo“ prie laikraščio, jie dešimtmečius išliko ištikimi „Klaipėdos“ skaitytojai. Šis Stepo Žilinsko įdirbis neišblėsęs iki šiol.

Redaktorius Stepas Žilinskas mylėjo kolektyvą. Suprasdavo ir jauną, ir pagyvenusį darbuotoją. Mielai rengdavo kolektyvo šventes, ypač Naujuosius metus ir laikraščio gimtadienį. Turėjo nuolat rusenantį humoro jausmą. Niekada nėra nė vieno žurnalisto „pakišęs po tanku“, jei apskųsdavo kas partijos komitetui. Skundų praktika tada buvo didelė ir lengvai kultivuojama.

Stepas Žilinskas – karo dalyvis, gyvosios istorijos liudininkas. Yra pasakojęs, kad pats matė ne vieną pokario žiaurumų epizodų.

Miesto laikraščiui S.Žilinskas vadovavo keturiolika metų. 1986-aisiais, pasikeitus politiniams vėjams, nušalintas nuo pareigų. Dar iki Sąjūdžio laikų. Išėjo tiesus, nesižeminęs, „neišvertęs kailinių“ ir po daugelio metų nesutikęs nieko apie save pasakoti, kad būtų užrašyta, publikuota. Sunkiai sirgo, tačiau ir čia kiek tik pajėgdamas stengėsi nieko savo negalia neapsunkinti.

Tai buvo tvirtas vyras, norėjęs šviesos ir tiesos savo laikmečio žmonėms. Redakcijos darbuotojams – taip pat. Išlydėdami Stepą Žilinską, uždengiame ir dalį gyvosios istorijos.

Tebūnie tvirti ir sėkmės lydimi Jo artimieji, Jo vaikai ir vaikaičiai.

Buvę kolegos