Moteris, kuri neleidžia vienišiems, pagyvenusiems klaipėdiečiams panirti į liūdesį ir savigailą, žmogus, kuris verčia juos džiaugtis gyvenimu. Taip keliais žodžiais galima apibūdinti viešosios įstaigos „Trečiasis amžius“ direktorę Ireną Oną Linkauskienę.

Apie darbą

I.O.Linkauskienė jau ne pirmus metus yra pensininkė. Visą gyvenimą dirbusi buhaltere moteris prisipažįsta buvusi tyli ir mažai bendraujanti.

Likimas lėmė jai šešerius metus slaugyti prie ligos patalo prikaustytą mamą. Kai 1993-iaisiais moteris liko viena, pajuto, kad jos pašaukimas – padėti neįgaliesiems.

Pati nuo mažumės nuolat serganti plaučių ligomis moteris įstojo į Invalidų draugiją. Vėliau dirbo jaunus judėjimo negalią turinčius žmones vienijančioje viešojoje įstaigoje „Likimo laiptai“.

Po septynerių triūso metų I.O.Linkauskienė suprato, kad labiau norėtų dirbti su bendraamžiais.

Baigusi kompiuterinio raštingumo kursus moteris pati ėmėsi kurti ir rašyti įstatus dar vienai viešajai įstaigai. 2002 metų lapkričio 21 dieną ji įregistravo įstaigą, pavadintą „Trečiasis amžius“.

„Kol kas man tenka būti ir direktore, ir buhaltere. Mano namai yra virtę įstaigos būstine bei sandėliu. Atvirai pasakysiu, jau pavargau, nes nuolat jaučiu įtampą ir atsakomybę“, – neslėpė I.O.Linkauskienė

Iš 120-ies įstaigos narių 32 yra neįgalūs. Kadangi per metus įvairiems projektams vykdyti savivaldybė skiria nuo tūkstančio iki trijų tūkstančių litų, daugelį darbų neatlygintinai atlieka savanoriai, tarp jų – ir įkūrėja bei vadovė I.O.Linkauskienė.

Nuo 2010 metų įstaiga sudarė sutartį su Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultetu ir įsteigė dar tris mažus fakultetus: humanitarų, socialinį ir muzikos. Juos „Trečiojo amžiaus“ nariai pasirenka pagal pomėgius. Kiekviename yra nuo 30 iki 50 žmonių. Fakultetų užsiėmimus pagyvenę žmonės lanko kas savaitę, o kartą per mėnesį draugėn susirenka visi.

Bičiuliais tapę senjorai ne tik rūpinasi savo gyvenimo kokybe, bet ir dalyvauja talkose, valo pajūrį, parką, rengia išvykas, literatūrinius vakarus.

Muzikos fakultete žmonės dainuoja, moterys susibūrė į vokalinį ansamblį „Jūrainė“. Socialinio fakulteto lankytojai mankštinasi sveikatingumo grupėje, klauso paskaitų sveikatos temomis. Humanitarų fakultete klaipėdiečiai domisi lietuvių rašytojų bei poetų asmenybėmis ir kūryba, užsiima saviraiška.

Įstaiga „Trečiasis amžius“ yra pagyvenusių žmonių asociacijos narė.

„Mūsų tikslas – padėti vienišiems pagyvenusiems žmonėms jausti gyvenimo pilnatvę, džiaugtis, lavintis, kurti ir mėgautis bendravimu su bendraminčiais. Mūsiškiams nėra kada sirgti. Bendraujame su įvairiais klubais. Bandome iš nieko susikurti sau įdomų gyvenimą. Stengiamės nesivelti į politiką, negadinti sau nervų dėl tų dalykų, kurių negalime pakeisti“, – pasakojo pašnekovė.

Šiemet vasario 26 dieną bus įsteigtas dar vienas įstaigos padalinys – Andragogikos fakultetas. Čia daugiausia dėmesio ketinama skirti bendravimui su neįgaliais pagyvenusiais žmonėmis.

„Supraskime, Klaipėdoje yra apie 44 tūkst. pensininkų, apie 10 tūkst. iš jų yra neįgalūs. Didelės jėgos ir pinigai skiriami jaunų neįgalių žmonių integracijai, o neįgaliems pensininkams dėmesio lieka mažai. Todėl ir sakau, kad daugybė žmonių su pensininkais, o ypač ligotais, nesusikalba“, – pasakojo klaipėdietė.

Apie šeimą

I.O.Linkauskienė užaugo gražioje šeimoje ir buvo dviejų brolių sesuo. Jos pačios santuoka gyvavo neilgai, tad ilgus metus moteris gyveno su seniai našle tapusia mama.

„Nebeturiu pačių artimiausių žmonių, mirė tėvai ir abu broliai, todėl dabar šeimą man atstoja bendraminčiai bendraamžiai. Mes pasiilgstame vieni kitų. Susitikdami šypsomės, bendraujame šypsodamiesi, o atsisveikindami jau laukiame naujų susitikimų“, – pasakojo nė kiek likimui nepriekaištaujanti I.O.Linkauskienė.

Irena Ona su jaunesniuoju broliu Rimantu ne vienerius metus gyveno dabartinės Vytauto Didžiojo gimnazijos klasėje, kuri tada šeimai atstojo butą.

Prieš keletą metų netoli Kartenos į vieną vietą suvažiavo plati jos giminė. Tada vietos kunigas stebėjosi, kiek daug giminaičių susirinko, kartais net į atlaidus tiek žmonių nesuvažiuoja. Tiesa, ne visi vieni kitus pažino, bet buvo puiki proga išsiaiškinti, kas yra kas.

Apie pomėgius

Lydėdama neįgaliuosius į įvairias stovyklas, I.O.Linkauskienė organizuodavo jų laisvalaikį. Vienas būdų įdomiai leisti laiką buvo žodinė kūryba. Taip pamažu moteris ir pati pajuto kūrybos džiaugsmą. Dabar ji džiaugiasi išleidusi ne vieną poezijos bei prozos knygelę.

„Seniau be galo mėgau rankdarbius, mezgiau, siuvinėjau, bet akys nusilpo. Tad dabar mieliau ką nors parašau. Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau vertinu bendravimo malonumą. Labai svarbu rasti žmones, kurie ne tik klausosi, bet ir supranta, ką jiems sakai. Todėl sakau, kad buvimas “Trečiojo amžiaus„ nare man tapo ne tik nelengva pareiga, bet ir maloniu laiko praleidimu“, – atviravo moteris.

Apie Klaipėdą

I.O.Linkauskienės tėvai susipažino ir susituokė Klaipėdoje. 1939 metais jiems teko bėgti nuo fašistinio režimo į Kauną, ten Irena Ona ir gimė. Tačiau vos baigėsi karas, šeima grįžo į Klaipėdą. Tuometis 1-osios vidurinės mokyklos (dabar Vytauto Didžiojo gimnazija) direktorius Kazys Trukanas pakvietė šią šeimą ir leido gyventi jos patalpose.

„Mano tėtis prieškariu buvo mokyklos darbininkas, o mama ją statė, todėl direktorius juos pažinojo ir labai gerbė. Mokykloje gyveno ne tik mūsų, bet ir direktoriaus bei dar kelios šeimos. Mūsų butas buvo mokyklos pusrūsyje. Vakare paradines duris iš vidaus uždarydavome didžiuliu metaliniu skląsčiu, o vieni nuo kitų kaimynai butų nerakino. Mokykla man – pats mieliausias pastatas mieste, o Klaipėda – gražiausias miestas iš visų, kokius esu mačiusi“, – prisipažino I.O.Linkauskienė.

Nors silpnų plaučių moteriai kur kas sveikiau būtų gyventi atokiau nuo drėgno pajūrio, mielos širdžiai Klaipėdos ji nepasiryžo iškeisti į jokį kitą Lietuvos miestą.

Gyvenimo credo

Žemaitė I.O.Linkauskienė teigė savo gyvenime vadovaujasi trumpa fraze: „Niekada nepasiduoti!“

Apie Metų klaipėdietę

„Man žinia, jog patekau į Metų klaipėdietės konkurso septynetuką, buvo didelė staigmena. Kaip ir daugelis klaipėdiečių žinojau, kad toks konkursas yra, bet niekada nemaniau, jog kas nors gali pastebėti tokius žmones, kaip mes. Esame nebe to amžiaus, kad galėtume savo dalyvavimu papuošti rimtą kompaniją. Suprantu, jog balsuodami už mane klaipėdiečiai išreiškė pripažinimą visai mūsų viešajai įstaigai “Trečiasis amžius„. Tai tikrai išskirtinis dalykas, kad neįgalų žmogų, seniai pensininką, konkursas ištraukė į dienos šviesą. Visada maniau, jog tai turėtų būti jaunesnių žmonių žaidimai“, – kuklinosi I.O.Linkauskienė.