Antrasis pasaulinis karas sujaukė ne tik žmonių likimus. Jis visiškai pakeitė ir uostamiesčio veidą bei esmę. Savo gimtojo miesto pėdsakų čia ieškojęs svečias iš Vokietijos sunkiai beatpažįsta savąją Klaipėdą ir apgailestauja čia nebeturintis nė vieno artimo žmogaus.

Muilą dalydavo neūžauga

86-erių Harry Behr yra klaipėdietis. Jo šeima Klaipėdoje gyveno iki 1939 m. kovo 22 d. Jis tada buvo dešimtmetis berniukas ir gerai pamena savo gimtąją Pievų gatvę, kuri dabar vadinasi J.Janonio vardu.

8-asis namas, kurio trečiajame aukšte gyveno H.Behr, neišliko, ten dabar stovi visiškai naujas pastatas, o jo numeris yra 14-as.

Klaipėdoje gimusiam ir ankstyvąją vaikystę praleidusiam vyrui po 76 metų buvo labai smalsu pamatyti gimtąsias vietas, parodyti jas sūnui, paaiškinti, iš kur yra kilę, pasidalyti prisiminimais.

Senolis pirmiausia nuskubėjo į savo vaikystės kiemą, kur prieškariu buvo žaidimų aikštelė. Anuomet jos kampuose augo liepos. Dabar neliko net jų kelmų, žaidimų aikštelė yra, bet jau, suprantama, kitokia.

"Išliko nemažai namų, kuriuose gyveno mūsų pažįstami. Dabartinėje Herkaus Manto gatvėje, ten, kur mūsų laikais buvo vaistinė, o po karo – viešbutis "Baltija", toliau buvo tokia graži vila, o po karo ten veikė kariškių valgykla. Šitame name gyveno mūsų giminaičiai Falšteinai, kiek pamenu, tai buvo mano tėčio pusseserės šeima. Jie buvo muilo fabriko "Žuvelė" savininkai. Jie turėjo tokį neūžaugą, kuris vaikščiodavo po kiemus ir vaikams mėtydavo mažučius muilo gabaliukus, tai buvo savotiška reklama", – prisiminė H.Behr.

Prisimena gatves ir draugus

"Mano tėtis turėjo įmonę "Schwarz & Co", ji buvo Schlossstrasse, nežinau, kaip dabar ši gatvė vadinasi. Tėtis vertėsi kolonijinių prekių konditerijos įmonėms prekyba. Buvo dar žvakių fabrikėlis. Noriu nuvažiuoti pažiūrėti, kas ten dabar. Žinoma, iš tėvo įmonės nebus jau nieko likę", – iš atminties traukė prisiminimus garbaus amžiaus vyras.

Jo atmintyje dar gyvas vaizdas dabartinių Herkaus Manto ir J.Janonio gatvių sankryžoje veikusio knygyno vitrinoje pirmą kartą pamatytos A.Hitlerio knygos "Mein Kampf".

Iš blankių vaikystės prisiminimų išliko Klaipėdos gatvėmis vaikštinėję jaunuoliai, vilkėję panašiomis į kareivių uniformomis.

Vyresnysis H.Behr brolis mokėsi Luizės gimnazijoje, iš jo pasakojimų šeimai buvo žinoma, kad šis kartais patirdavo bendramokslių priešiškumą. Vėliau jis savo prisiminimus suguldė į nedidelę knygelę.

"Klaipėdoje gyveno daug žydų, pamenu, kad mes daugiausia bendravome su tautiečiais. Iki šiol moku kai kuriuos lietuviškus žodžius, nors pats niekada nekalbėjau lietuviškai. Miestas buvo labiau vokiškas nei lietuviškas. Kiek pamenu, visos iškabos buvo rašomos dviem kalbomis, o žmonės daugiau kalbėjo vokiškai ne lietuviškai", – prisiminimais dalijosi H.Behr. – Labai gerai prisimenu Alexanderplatz, kur buvo kino teatras "Apollo". Dabartinė S.Šimkaus gatvė anksčiau vadinosi Palangos, ten taip pat gyveno mano draugas, Garry Grodberg, vėliau tapęs labai žymiu Tarybų Sąjungoje vargonininku. Turėjau draugą pavarde Ptašek, jo tėvas buvo chirurgas."

Nuo tremties nepabėgo

1939 m. H.Behr šeima skubiai pasitraukė iš Klaipėdos į Kretingą, kur gyveno nemažai jų giminaičių, tačiau šeima išgyveno tai, apie ką sakoma patarlėje: "Bėgo nuo vilko, pataikė ant meškos".

1941-aisiais sovietų valdžia šeimą ištrėmė į Komijos Respubliką, ten šeima gyveno 52 metus.

Tik 1993-iaisiais atsirado galimybė palikti tą tolimą kraštą, kur buvo daug tremtinių iš Lietuvos.

H.Behr sūnus Markas, gimęs Komijoje, pramoko lietuvių kalbos žodžių bendraudamas su tremtiniais iš Lietuvos.

"Ten turėjau labai gerą draugą iš Jurbarko, Eičius jo pavardė. Pamenu ir Savicką. Pažinojau daug lietuvių iš visų Lietuvos kraštų", – vardijo pašnekovas.

H.Behr viešnagė po daugelio metų Klaipėdoje užtruko savaitę. Garbaus amžiaus vyras neslėpė, kad apsilankyti gimtajame mieste buvo jo sena svajonė.

Į Vokietiją jis išvažiavo su jau suaugusiais vaikais bei jų šeimomis ir dabar yra Leipcigo gyventojai.

Pastarąjį kartą Klaipėdoje vyras lankėsi bene 1957-aisiais. Tąkart ilgiau čia pasilikti ir aplankyti gimtųjų vietų jis neturėjo galimybės – Klaipėdoje neliko jokių jo artimųjų ar pažįstamų.

Klaipėdiškių ir kuršių nebeliko

Klaipėdą Antrasis pasaulinis karas pakeitė visiškai, Lietuvoje nėra nė vieno kito tokio miesto, kurio gyventojų sudėtis pasikeitė neatpažįstamai.

Istorikas Dainius Elertas dėstė konkrečius faktus.

"Dalis mūsų miesto gyventojų po karo neturėjo net teisės į įrašą apie tautinę priklausomybę ir buvo tarsi išnaikinti. Tai yra memelenderiai – klaipėdiškiai. Nes po 1939 m. tokio apsisprendimo neliko, tokios tautybės nepripažino nei vokiečiai, nei lietuviai. Taip neliko iliuzijų, kad Klaipėdos krašte bus puoselėjamas tautinis savitumas", – aiškino istorikas.

Kuršiai pasidalijo likimą su klaipėdiškiais vokiečiais. Didžioji jų dalis pasitraukė į Vokietiją.

Tie, kurie karo buvo nublokšti ir grįžo į savo gyventas vietas, išgyveno tą patį likimą, kaip ir kiti vietos gyventojai – pabėgėlių likimą arba tremtį. Savose vietose liko tik kelios šeimos. Jų palikuonys visiškai sulietuvėjo. Tie, kurie pasitraukė į Vokietiją, ten vertėsi savo tradiciniu verslu – žvejyba.

D.Elertas pasakojo žinąs labai įdomią išimtį. Keli kuršiai broliai karo metais emigravo į Švediją, todėl nepatyrė artimesnio santykio su vokiečiais ir išlaikė savo kalbą.

Įdomu, kad netrukus po karo kuršiai susilaukė susidomėjimo, jų kalba buvo užfiksuota tekstų pavidalu, bandyta kurti savo gramatiką, išleisti žodynai.

Vokiečiai prarado įvairumą

Lietuvininkai, pasak istoriko, nukentėjo dvigubai, nes likusieji savo namuose buvo laikomi vokiečiais, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Jiems teko dukart įrodinėti savo tapatybę, lietuviškumą.

Dalis lietuvininkų branduolio pasirinko emigraciją, bet ten jie buvo išsklaidyti ir sutirpo vietos bendruomenėse.

Klaipėdos krašto vokiečiai buvo nevienalytė vietos gyventojų grupė, nes buvo skirtingos kilmės, po karo buvo sulieti į vieną bendruomenę.

Jų skirtumai pasirodė esą pernelyg maži didžiosios karo tragedijos akivaizdoje.

Nemažas Klaipėdos praradimas yra šios bendruomenės įvairumo sunaikinimas.

Šių žmonių likimas panašus į lietuvininkų – Vokietijoje jie integravosi į vietos bendruomenę.

Didžiajai daliai pasisekė, nes jie galėjo būti kartu, o vietos valdžia juos šiek tiek rėmė, taip jie gavo bent šiokią tokią galimybę atsistoti ant kojų.

Šiuos žmones ir jų palikuonis iki šiol apninka sentimentai.

Lietuvoje liko labai negausi grupė vokiečių bendruomenės dalis.

Paskelbus nepriklausomybę jie gavo galimybę puoselėti savo tautiškumą, bet tai jau buvo kiek kita tapatybė. Šio krašto atspalvio liko ne tiek daug.

Išgyveno tą pačią dalią

Ne pati didžiausia, bet aktyvi Klaipėdos bendruomenė – žydai, pasak D.Elerto, Klaipėdai nejaučia pagiežos, nes holokausto tragedija, jei juos ir pasivijo, tai visa tai atsitiko ne čia.

Nemaža šios tautybės klaipėdiečių dalis emigravo ir išliko.

1939 m. Klaipėdą užėmus vokiečiams, kaip ir kiti vietos gyventojai, žydai gavo teisę pasitraukti, o už turėtą turtą mokamos šiokios tokios kompensacijos.

Kaip ir kitus Lietuvos gyventojus, Klaipėdos žydus sovietai pasmerkė tremčiai.

Dalis jų nuo 1958-ųjų emigravo iš Sovietų Sąjungos.

Daug jų įsikūrė Kanadoje, Pietų Afrikos valstybėje, Vokietijoje, kiti pabiro po pasaulį.

Dabar Klaipėdoje gyvena tik keli žydų tautybės prieškariu gyvenusių mūsų mieste žmonių palikuonys.