Mugės lankytojai galės dalyvauti ir muziejaus edukaciniuose užsiėmimuose: kovo 1 ir 2 dienomis 12–16 val. Bibliotekų erdvėje bus galima susipažinti  su tarpukario kapitonų gyvenimo istorijomis per garso instaliaciją ir interaktyvų žaidimą „Tarpukario kapitonai ir Kukutis: praeities atgarsiai šiandien“.

Prie šios knygos daugiau nei dvejus metus darbavosi dr. D. Elertas, parengęs jau ketvirtąją istorinių atsiminimų serijos knygą. Ši serija remiasi muziejaus fonduose saugomais archyviniais dokumentais: atsiminimais, rankraščiais, laiškais, dienoraščiais. Leidinio „Nemuno žmonės 1918–1945 m. Laivai ir skaičiai, laiškai ir liudijimai“ pagrindu tapo muziejuje saugomas Romano Vilčinsko-Vilko XX a. pirmosios pusės Nemuno laivų žinynas bei susirašinėjimo su tarpukario upeiviais medžiaga.

Dr. D. Elertas pasakojo apie paties R. Vilčinsko-Vilko jūrines patirtis: „R. Vilčinskas-Vilkas buvo jūrų kapitonas, II-ojo pasaulinio karo metais plaukiojo latviškais ir lietuviškais laivais, patyrė laivo „Kaunas“, kurį atakavo vokiečių povandeninis laivynas, katastrofą, vėliau plaukiojo ir vokiečių prekybiniais laivais. Šie būdavo vadinami mirties laivynu, nes juos persekiojo britai ir sovietiniai povandeniniai laivai.

Po II-ojo pasaulinio karo R. Vilčinskas-Vilkas atsidūrė Vokietijoje, perkeltųjų asmenų stovykloje. Čia subūrė kitus jūreivius ir buvo vienas iš emigracijoje atkurtos Lietuvos jūrininkų sąjungos aktyvių narių. Tuo metu jis pradėjo rinkti duomenis ir pastebėjimus iš tarpukario Lietuvos laivyno istorijos, medžiagą ir apie Latvijos, Estijos, Vokietijos laivynus. Dirbdamas su šaltiniais sukaupė labai daug medžiagos, kurią šiek tiek susisteminęs pavadino „Lietuvos jūreivystės archyvu“. Apie 90-tuosius metus perdavė medžiagą Lietuvos jūrų muziejui.“

Pradėjus rengti spaudai R. Vilčinsko-Vilko Lietuvos jūreivystės archyvą su patikslinimais bei komentarais ir laiškais, paaiškėjo, kad reikia labai daug komentarų ir paaiškinimų, kad ji būtų suprantama skaitytojui.

„Teko ieškoti būdo, kaip pateikti kontekstą, kuris sietųsi su laiškais ir išskleistų tą temą, – pasakojo dr. D. Elertas. – Taip knygoje atsirado amžininkų liudijimų blokas. Tai yra daugiausia atsiminimai arba žurnalistų pasakojimai. Jie leidžia susidaryti kaleidoskopinį įspūdį, kaip kasdienybėje skleidėsi įvairiausi Nemuno laivybos aspektai. Chronologinės ribos aprėpia garlaivių epochą – XIX a. paskutinį dešimtmetį iki I-ojo Pasaulinio karo, Lietuvos Respublikos kūrimosi ir, žinoma, II-ojo Pasaulinio karo patirtis ir šiek tiek pirmuosius pokario metus emigracijoje bei Lietuvoje.“

Dr. D. Elertas sakė, kad pagrindinis dėmesys knygoje yra skirtas laivams ir žmonėms, joje atspindimas laikas nuėjo į praeitį, nusinešdamas ir specifinę kalbą, specifinius santykius, specifinę tapatybę.