I. Anužytė: gydytojas turi mąstyti lėtai ir greitai

  • Teksto dydis:

„Turime išmokti džiaugtis gyvenimo kelione“ – šią frazę pokalbio metu medicinos centro „Northway“ Klaipėdoje gydytoja otorinolaringologė Ingrida Anužytė pakartojo ne kartą. Išjungus diktofoną ir pratęsus pokalbį, supranti, kad šie žodžiai nėra tušti. Jie paremti patirtimi, todėl tikri ir nuoširdūs. Kaip ir pati gydytoja: tai garsiai nusikvatojanti, tai nuklystanti į apmąstymus ar sublyksinti akimis, kai kalba pasisuka apie gydytojo darbą, aistrą muzikai ar keliones.

Operacinėje – ir muzikantės įgūdžiai

– Gydytoja, Jūs itin užimta, tai pasitvirtino ir tariantis dėl pokalbio. Paskambinus pirmąjį kartą užklupau Jus fitneso treniruotėje. Kaip viską spėjate?

– Turiu strateginį gyvenimo mąstymą. Man labai svarbus judėjimas ir aktyvumas, mano sveikata. Sporto grafikas sudarytas metams į priekį. Energijos kiekis turbūt užprogramuotas genetiškai. Turėjau labai energingą ir darbščią močiutę. Mane motyvuoja pavyzdžiai tų, kurie jos turi gerokai daugiau nei aš. Fizinis aktyvumas turi reikšmingą naudą širdžiai, kūnui ir protui. PSO rekomenduoja stiprinti raumenyną du ir daugiau kartų per savaitę derinant su vidutinio intensyvumo aerobiniu fiziniu aktyvumu 150–300 minučių. Taigi sportas neleidžia sustoti mano energijos varikliui.

 Kas Jums suteikia naujų jėgų?

– Kiekvienas žmogus turi žinoti, kas jam teikia džiaugsmą ir kaip atgauti jėgas. Chirurgas negali vien tik operuoti be sustojimų, turi būti pauzės. Turi žinoti, kas tau duoda šviežio oro gūsį ir leidžia įkvėpti pilna krūtine. Svarbu išmokti gyventi čia ir dabar, džiaugtis šia akimirka.

Kelionės ir nauji įspūdžiai mane įkvepia. Pasaulio pažinimas – nuo svajonių Amerikos iki egzotiškos Japonijos – jau padovanojo daug neišdildomų įspūdžių. „Socrates Erazmus“ programa suteikė galimybę studijuoti Romoje, pažinti spalvingą Italijos kultūrą. Aš vis dar mokausi ir man tai įdomu. Nuolat dalyvauju įvairiuose kursuose, kongresuose, skaitau paskaitas. Nuostabu, kai galiu mokslą ir darbą derinti su įvairių šalių, kultūrų pažinimu. Pažinimo džiaugsmas, naujovės ir įspūdžiai ilsina mintis, nuramina, sutikti žmonės ir pažintos kultūros praturtina.

Mėgstu ilgus pasivaikščiojimus miške, prie jūros, upės. Stebiu, kaip metų laikai keičia mano pasivaikščiojimo kelią. Širdimi ieškau harmonijos ir grožio aplinkoje bei žmonėse.

Ausų, nosies, gerklės ligų gydytojai labai susiję su muzika. Esu baigusi fortepijono klasę. Gal šeštoje klasėje pagal skelbimą pati susiradau mokytoją ir, kaip paaiškėjo vėliau, tą pačią, kuri dėstė mano mamai. Ar dar groju? Dabar „groju“ operacinėje – labai praverčia muzikanto mąstymas ir gerai išlavintos abi rankos. Muzika visomis savo formomis padeda atsigauti. Esu aistringa operos, miuziklų ir baleto mylėtoja. Atlikėjams susirgus esu išgelbėjusi ne vieną koncertą. Pacientai, kurie kreipiasi pagalbos, ilgainiui tampa gerais mano bičiuliais.

Profesiją nulėmė vos gimus

 Kodėl pasirinkote būtent otorinolaringologo specializaciją?

– Mano kelias greičiausiai buvo užkoduotas nuo gimimo. Krikštatėvis Zigmantas atėjo pasižiūrėti, kokia čia mergaitė atėjo į giminę. Mama iškėlė mane parodyti pro ligoninės langą (tuomet lankytojai buvo neįleidžiami į Gimdymo namus – aut. past.). Jis pasakė: „Tu būsi gydytoja“. Taip ir įvyko. Žodis turi didžiulę galią.

Mokykloje man sekėsi lietuvių kalba ir literatūra, buvau skaitovė, dalyvaudavau konkursuose, dainuodavau solo, ansambliuose, choruose. Prieš finišo tiesiąją pradėjau galvoti apie mediciną.

Ausų, nosies, gerklės ligų gydytojai gydo ir operuoja nuo ką tik gimusio iki brandaus išminčiaus. Kiekviena diena ir operacija yra tarsi nauja kelionė.

Kasdien galiu transformuoti žmogaus gyvenimą – dažnai pacientai net nežino, kaip galima laisvai įkvėpti ir užuosti, ramiai miegoti neknarkiant, geriau girdėti, skambiau kalbėti.

Gydytojas turi mąstyti lėtai ir greitai. Kartais operuojant turi sustoti ir pagalvoti, koks bus kitas mano žingsnis. Operacinėje būna staigių momentų, kai sprendimą turi priimti čia ir dabar. Turi susikoncentruoti ir padaryti tai, kas priklauso, kad gyventų žmogus ir tavo sąžinė būtų rami.

Ingrida Anužytė. V. Vaišvilaitės nuotr.

– Užsiminėte, kad kartais pacientai kreipiasi į Jus tiesiog patarimo. Tampate ne tik gydytoja, bet ir psichologe?

– Geras gydytojas turi būti puikus psichologas. Jis turi suprasti žmogų. Gyvenimas duoda įvairių pamokų ir jas išmokęs gali giliau ir plačiau suvokti gyvenimą ir kitą žmogų, kuris pas tave atėjo pagalbos. Gydytojui labai svarbu vadovautis holistiniu požiūriu į žmogų. Neįstojusi, kur nori, viena mergina paklausė mano patarimo ir pasirinko medikės kelią ir dabar sėkmingai dirba. Bet nereikia dalinti patarimų, kai neprašo.

Žodis turi didžiulę galią, todėl stengiuosi negąsdinti pacientų ir jiems neleidžiu kalbėti nesąmonių. Pavyzdžiui, kad „mirsiu per operaciją“, „neatsikelsiu“. Kartą taip ir nutiko, kai prieš operaciją žmogui iš baimės sustojo širdis. Paskui pradėjo vėl plakti.

– Kurį laiką studijavote Italijoje, kaip ten atsidūrėte?

– Ten buvo labai įdomi patirtis. Per pirminę rezidentūrą pagal „Erasmus“ programą laimėjau konkursą ir galėjau pasirinkti stažuotę. Žinoma, pasirinkau Romą. Tai buvo vienas gražiausių laikotarpių mano gyvenime. Po įtemptų studijų patenki į didžiulį, nuostabų miestą. Mokiausi Agostino Gemelli klinikoje, kur gydomas popiežius. Buvo įdomu stebėti, kaip gydytojai prieš darbo pradžią pasimeldžia koplytėlėje. Kas mėnesį būdavau vis kitame skyriuje. Iki pietų – klinika, o po pietų – muziejai, kelionės po miestą. Verbų sekmadienį teko būti Vatikane, kur Jonas Paulius II laimino mišias. Tuo metu Romoje buvo labai stipri lietuvių bendruomenė, su kuria įspūdingai šventėme Vasario 16-ąją.

Ingrida Anužytė. V. Vaišvilaitės nuotr.

Poezija, kelionės ir ekstremalumas

 Klausausi Jūsų ir suprantu, kodėl Jūsų gyvenime atsiranda vietos ir poezijai. Kaip su tuo susiję draugų gimtadieniai?

– Mėgstu draugus pasveikinti eilėmis gimtadienio proga. Mano sesuo kūrė eiles, o aš mėgstu skaityti poeziją. Mano mėgstamiausias poetas – Justinas Marcinkevičius. Man patinka tai, kas tikra: gilūs žodžiai, prasmė, tikros, nesumeluotos vertybės.

 Grįžkime prie kelionių. Kokia kelionė buvo pati įspūdingiausia?

– Skridome į Braziliją, į pasaulinį LOR gydytojų kongresą ir tuo pačiu pakeliavome po šalį. Gyvenome džiunglėse bungaluose. Eini per džiungles, o papūga tau šaukia: „Hello!“ Naktį plauki menka valtele Amazonės upe, aplink baisūs garsai, žinai, kad knibžda aligatoriai, piranijos, o medžiuose slepiasi tarantulai. Teko šaudyti iš lanko, šokti išpaišytais žandais su vietos indėnais. Jie mokė, kaip išgyventi džiunglėse.

 Išgyventumėte?

– Taip, esu kovotoja.

 Daug keliaujate, aplankėte daugybę šalių. Dar turite taškelį pasaulyje, kurį norėtumėte pamatyti?

– Mano svajonė aplankyti Naująją Zelandiją, Argentiną. Naujoji Zelandija įdomi tuo, kad visus keturis metų laikus gali sutikti per vieną dieną. Myliu Europą, daug kartų grįžtu į Vieną, kur gyvena mano sesuo. Ten klesti kavinių, gurmaniško maisto kultūra, vertinama muzika ir menai.

 Bet mėgstate ir ekstremalias pramogas?

– Chirurgo gyvenime, kaip ir operacinėje, yra daug ekstremalumo. Žmogus nekvėpuoti gali labai trumpą laiką. Tad veiksmai turi būti tikslūs, aiškūs ir be chaoso.

Išmokau slidinėti. Buvo įdomu nugalėti aukščio baimę. Prisimenu, kaip pirmąją dieną Alpių kalnuose nusileidau mėlynąja trasa, o nuropojau – juodąja. Iki tol buvau slidinėjusi tik Lietuvoje. Ekstremalumo netrūko ir Utrių kalne, kur slidinėjome apledėjusiomis trasomis, kai spaudė 22 laipsniai šalčio.

 Kiek žinau, karantinas padovanojo dar vieną pomėgį.

– Taip, per karantiną pradėjau tapyti. Mane pastūmėjo gera bičiulė, pamačiusi mano neatskleistus talentus. Tapymas – savotiška terapija.

Tapyti mokiausi Gargžduose, studijoje „Aureart“. Per „kovidinį“ laikotarpį išvaikščiojau daug miškų, upelių ir brūzgynų. Taip gimė mano paveikslas „Koroninis upelis“, kuris ir dalyvavo parodoje.

Ingrida Anužytė. V. Vaišvilaitės nuotr.

Kas bendro tarp ūžesio galvoje ir sporto?

 Kai tarėmės dėl pokalbio, minėjote, kad esate fitneso treniruotėje. Kiek seniai sportuojate?

– Mokykloje nebuvau sportininkė, tik gerai bėgdavau trumpas distancijas. Studijų laikais atsirado aerobika. Nuo įtempto gydytojos darbo, budėjimų geriausiai atsigauti padeda fitnesas. Dabar sportuoju su trenere „Mis Olympia“ (prestižiškiausias planetos profesionalų turnyras – aut. past.) Natalja Murnikoviene (visų laikų geriausia Lietuvos kultūristė, daugkartinė Europos ir pasaulio čempionė – aut. past.). Ši trenerė puikiai išmano kūno dizainą ir sveiką mitybą, moka spręsti nugaros problemas. Tik reikia jos klausyti.

 Minėjote, kad treniruočių grafikas sudarytas metams į priekį. Ar pasitaiko atvejų, kai nenueinate į treniruotę?

– Tik tokiu atveju, jei užtrunku operacinėje. Pacientas – pirmiausia. Treniruotės man teikia jėgų ir energijos, neleidžia sustoti gyvenimo varikliui. Daugelis mano pacientų skundžiasi kaklo, ausies skausmais, ūžesiu galvoje. Ūžesys galvoje – galvos smegenų liga, kurią provokuoja įtampa, stresas. Žmogus nuo 40 metų privalo sportuoti. Mokslu įrodyta, kad sportuojančiam žmogui mažėja senatvinės silpnaprotystės rizika.

Savo rekomendacijomis daugelį pacientų motyvuoju keisti gyvenimą. Vienas pacientas užsiregistravo konsultacijai privačioje klinikoje, kad praneštų, jog šešerius metus neberūko. Labai gera, kai gali kažkam padaryti teigiamą įtaką, transformuoti žmogaus gyvenimą. Suvoki, kad turi jėgos, tavo žodis yra svarus. Kartais turi būti griežtas, kad tave išgirstų.

 Koks Jūsų gyvenimo moto?

– Mylėti žmones ir gyvenimą – to išmokė močiutė. Ji sulaukė beveik 102 metų. Mačiau gyvą pavyzdį, kaip mylėti žmones. Neatstumdavo nė vieno, kiekvienam rasdavo gerą žodį. Ji – mano įkvėpėja ir angelas, kuris saugo mane iki šiol.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių