Istorinių burlaivių kopijos
XVII a. Atlanto vandenyną perplaukęs „Mayflower“ išgarsėjo kaip laivas, kuriuo anglų piligrimai pasiekė Šiaurės Ameriką.
Sumažinta šio istorinio burlaivio kopija puošia ir V. Buivydo namus.
„Mayflower“ yra naujausias, vienas iš kelių jo sukurtų istorinių laivų modelių.
Pomėgio pradžia – ankstesnė nei pirmasis burlaivis. Iš pradžių V. Buivydas išbandė kitas medžiagas, iki kol pradėjo dirbti su medžiu.
„Prieš daugmaž trylika metų jutau, kad man kažkas pradėjo kirbėti pirštuose. Pradėjau nuo to, kad graviravau ant stiklo, paskui akmenį bandžiau apdirbti. Viską po truputį išbandžiau, o galiausiai – prie medžio perėjau“, – dalinosi V. Buivydas.
Pradžioje gimė smulkūs dirbiniai – medinės patrankos, automobiliai ir kiti rankų darbo kūriniai.
Tačiau laikui bėgant palangiškis nusprendė išbandyti kur kas sudėtingesnį projektą.
Pirmuoju jo darbu tapo vienas iš trijų Cristoforo Colombo ekspedicijos laivų – „Nina“, šio istorinio laivo gamyba truko apie pusantrų metų.
„Sugalvojau, kad reikia padaryti laivą. Brėžinius radau internete, bet daug ką reikėjo ir pačiam paskaičiuoti, nubrėžti. Pirmąjį laivą dariau gal pusantrų metų, nes reikia viską pačiam padaryti“, – pasakojo V. Buivydas.
Kruopštus rankų darbas
Didelę reikšmę V. Buivydo pomėgiui turėjo menininkas Vytautas Kusas, kuris yra pašnekovo dėdė. Būtent jis skatino kurti ir nebijoti imtis šio kruopštaus darbo.
Pasak pašnekovo, internete galima įsigyti rinkinių, kuriuose visos detalės paruoštos, o laivą reikia tik surinkti, tačiau toks gamybos būdas jam nekelia susidomėjimo – kur kas didesnį džiaugsmą suteikia galimybė viską pagaminti pačiam.
Viskas atliekama rankomis – pjaunamos, šlifuojamos medinės detalės, gaminamas korpusas, stiebai, takelažas.
„Darbas reikalauja velniško kruopštumo. Yra tokių smulkių skylių, pro kurias reikia prakišti virvę. Pačioms mažiausioms skylutėms ieškojau ploniausios adatos, o radęs pačias mažiausias dar ant šlifavimo staklių jas šlifavau, ploninau, kad galėčiau prakišti tą virvę“, – teigė pašnekovas.
Dirbtuvėse V. Buivydas paprastai praleidžia po tris, keturias valandas. Jis pripažįsta, jog atsisėdus darbo aplinka tarsi išnyksta.
„Dirbtuvėse yra foninė muzika, kurios aš negirdžiu. Iš tikrųjų, aš ten išvis nieko negirdžiu. Kai atsisėdu, kaip sakau, man tokia „aura“ nusileidžia virš galvos. Žmona kartais ateina į dirbtuves – net neišgirstu. Reikia pačiam viską išpjauti, paruošti, sužiūrėti, kur įdėti, kaip įdėti, su kuo įdėti, kaip priklijuoti, kaip užveržti. Žodžiu, tai yra labai didelis procesas, bet taigi čia – kūryba“, – kalbėjo V. Buivydas.
Pasak pašnekovo, didžiausią malonumą teikia ne baigtas rezultatas, o pats kūrybos procesas. Mintys apie nebaigtą projektą neapleidžia ir nakties metu.
„Man juos kurti – malonumas, čia nėra sunkumas. Nes kai sunkiai dirbi, tai nusispjauni, numeti ir nueini, užmiršti. O čia, žinokite, yra malonumas. Malonumas sėdėti, drožti, daryti. Aš naktį atsibundu ir galvoju, kaip reikės tą detalę pritvirtinti, kaip reikės tas kopėčių virves surišti“, – mintimis dalijosi V. Buivydas.
Laivai – kaip vaikai
Anot V. Buivydo, išskirti vieną mėgstamiausią – neįmanoma.
„Negalima išskirti, nes supyks, žinokite. Čia yra toks dalykas, kaip ir mašinai negalima sakyti, kad tu ją parduodi, nes tada neužvesi jos. Negalima skirstyti, turiu ir ne tik laivų, bet ir traukinių, automobilių, ir patrankų kolekciją – čia viskas, ką aš pats dariau. Jie visi gražūs, visi nuostabus“, – sakė V. Buivydas.
Nors susidomėjusiųjų įsigyti rankų darbo burlaivių netrūksta, savo sukurtų laivų vyras neparduoda.
„Neparduodu, nedovanoju, nes čia kaip mano vaikai ir man jų gaila. Kartais koks draugas prašo, kad padovanočiau. Ne, jeigu norėtų, aš galiu padaryti tokį pat, bet tas pirmasis yra pirmasis“, – kalbėjo pašnekovas.
Baigęs dar vieną modelį, Vytautas neskuba iš karto pradėti naujo darbo, pirmiausia jis džiaugiasi pasiektu rezultatu.
„Pabaigęs džiaugiuosi, kad galėsiu pereiti prie kito projekto. Bet prieš tai aš pasistatau laivą ant stalo, atsisėdu ant sofos, ir viskas – žiūriu į tą laivą ir džiaugiuosi, džiaugiuosi kaip savo pirmagimiu“, – pasakojo V. Buivydas.
Tik po to kyla mintys apie kitą projektą, kuriam ir vėl prireiks pusantrų metų kruopštaus darbo, dėmesio detalėms ir kantrybės.
(be temos)